Sniego burbulai

Tokia nebalta ir nešalta žiema ir vėl mums pasitaikė. Neblogai - oras toks ,,minkštas'', nepiktas. Tiesa, toks minkštas, kad batai klimpsta iki kulniukų, ypač modernaus mūsų Vilniaus kaimiškame rajone, Pavilniu pavadintame. Su bateliais per tas balas nepristraksėsi, o va, su dulkių siurbliu - privalai. Tą pilką žiemą reikia kažkaip kišti į siurblio maišus...
Kadangi iš senovės žinome, kad žiemos vaizdeliams būdingas sniegas, tenka bent kiek sniego pasigaminti patiems (ne Liepkalnis, latviai ledo patrankų mums neatveš): imame žirkles ir patys gaminame blizgantį sniegą, kuris tuoj tuoj byrės ant mašinų, žmonių ir varlių...

Jau byra:

Labai gražūs nedideli šventiniai sniego miesteliai jau pagaminti.

Labai jaudinomės, kaip pavyks, kaip tie gyvi padarai toje sniego pūgoje laikysis. Laikosi:)

Galvoju, net mamoms tiktų toks darbelis. Juk kiekvienos mamos širdelėje yra ta maža mergaitė iš vaikystės... Stovėtų sau toks pačios pagamintas burbulas. Šluostydama dulkes mama tikrai tą sniegą vis pakratytų:)
Aš tikiuosi, kad Jūs visi nusiraminę po metų darbų. Kas buvo - pražuvo. Gražios Švenčių dienos stovi prie Jūsų namų durų. Vaikai padovanos mažus angeliukus, kad saugotų Jūsų mintis ir emocijas ateinančiais metais. Išlikime ramūs, kas benutiktų.
Dėkodama už draugystę, labai labai vertindama mūsų kartu praleidžiamas valandas, šiltai apkabinu Jus visus, linkėdama sveikatos. Viskuo kitu galime kaimyniškai dalintis.  

   

stebuklinga Kalėdų kepurė

Šių metų skaitliukai skaičiuoja paskutinius medinius karoliukus... Atsimenate tokius medinius skaitliukus? Va, mūsų vaikai jau nežinos medinių skaitliukų.  Ir pats žodis SKAITLIUKAI jiems nereiškia nei gamyklos Vilniuje (kaip kad mūsų tėvų kartai), nei skaitliukų. Tokio žodžio vaikams nėra ir nereikia.
Vakar pirmą kartą istorijoje plastmasinis  žmogus - robotas su kompiuteriu galvoje buvo registruotas kaip lėktuvo keleivis. Žinios pranešė, kad jo burnoje įstatyta mėlyna lemputė. Kažkodėl...
Mūsų vaikų robotų egzistavimas nestebina. Lemputės ir mygtukai jų nestebina ir negąsdina.
O mes prieš Kalėdas tampame visgi daugiau sentimentalūs, prisimename rankų darbo kalėdaičius, močiutės keptus pyragus, mamos siūtą zuikio kostiumą (tada MAXIMA ir  Kinija dar nebuvo arčiausiai mūsų). Taip tuos skaitliukus prisiminiau, nes man patinka, kad mano dienas skaičiuoja ne kompiuteris (pvz., iš VMI arba banko), o apsitrynę mediniai skaitliukai...
Šiemet liko karoliukų - dvylika šviesių ir du juodi.
Tie juodi - tai paskutinėmis prieššventinėmis dienomis  užsikimšusios Vilniaus gatvės, eilės prie kasų MAXIMOJ, paskutinę metų dieną lietuviškais litais užstrigę kompiuteriai, kelios dovanos, kurių nespėjau parūpinti...
Visos kitos šiemet likusios dienos - šviesios. Labai šviesios! Namai papuošti, išlygintos gražiausios staltiesės laukia brangiausių žmonių prie Kūčių stalo. Lauke nešalta. Vaikai ir tėvai sveiki.

Dar kartą susitiksime su vaikais AK'MENUKŲ studijoje. Jie taip noriai vaidina!
Nesunkiai įspėsite, kokią pasaką praėjusį kartą dar ir dar kartą ,,sukome'':

Suvalgėme du didelius kalėdinius meduolinius briedžius, po ,,kumpį'' draugiškai pasidalinę.

Gaminome kepurę. Nedidelę...  Tinka jūrų kiaulytei (atrodo, jūroje  - irgi Kalėdos).

Bet ir po maža kepure gali slėptis dideli stebuklai.
Po Jūsų gražiąja Kalėdų egle Kūčių naktį atsiras dovanos vaikams. Tikrai!
Kitais metais išsipildys Jūsų gražiausios svajonės. Tikrai!
Mediniai skaitliukai skaičiuos ir skaičiuos ir skaičiuos tik TAIKIAS dienas - liks tik šviesūs skaitliukų karoliai... TIKRAI!

 Abra kadabra: po Kalėdų kepure slepiasi TAIKA - vaikams žemėje ir kiaulytėms jūroje...

  

Kalėdinis atvirukas

Šiais metais, minėdami 300-ąjį gimimo jubiliejų, dažnai kalbėjome apie Kristijoną Donelaitį ir girdėjome ištraukas iš ,,Metų''. Man atrodo, kad mokykloje per anksti mus vertė  skaityti tą kūrinį, tuo  ilgam atbaidydami nuo turiningo, sąmojingo teksto. Kada įvyksta lūžis, kai nustojama gėrėtis poezija? Štai mažyliai su didžiausiu entuziazmu  deklamuoja eilėraščius, noriai klauso draugų.
Jiems reikia eilėraščių!
Donelaičio paskaitėme tik po kelias eilutes, tik Jo vardą prisiminti pratinomės. Daugiau dėmesio skyrėme tekstams, kurie mums šiuo metu ,,kaip tik'': apie grybus, kiškius, apie žiemą vaikams suprantamomis metaforomis ir negudriomis intonacijomis. Žavu. Net tie, kurie nežinojo, ką deklamuoti, išeiti ,,į sceną'' norėjo.

Tekstų mokymasis - labai naudingas. Vaikai įsimena poetinius žodžių junginius, tai lavina vaizduotę, turtina kalbą, treniruoja atmintį.   Be to, anksti išmokti tekstai išlieka ilgam, sentimentaliai lydi visą gyvenimą kaip gražūs vaikystės paveikslėliai.

Bažnytinio paveldo muziejuje kaip tik šiuo metu eksponuojama ,,abrozdėlių''kolekcija - rinkinys, primenantis vaikystę. Ne visur su AK'MENUKAIS galime nukakti, bet bent pasikalbėti apie tai - visada!
Kalėdinius atvirukus gaminome patys. Žinoma, labai sentimentalius ir gražius: puoštus baltom snaigėm, baltom fėjom, raudonais briliantais.
Didžioji dalis vaikų tuos atvirukus, kur po negudriomis popierinėmis eglutėmis pusę širdies paliko, namo nešėsi užantyje: kad tėvai nepamatytų. Žada tėvelius Kalėdų dieną nustebinti. Aras prikarpė dvi saujas baltų popierinių fėjų ir mažuose delniukuose saugojo tą turtą, gailėdamas net ant atviruko tą grožį klijuoti: MAMAI NAMO NEŠ.    Mano kaltė, kad tas fėjas pamiršau vaikui įduoti, gailėjausi visą savaitgalį, tikėdamasi, kad jis apie fėjas namie neprisimins.

Taigi, labai reikia, kad vaikiški paveiksliukai Jūsų akyse atgytų tą rytą, kai vaikų pagamintus atvirukus gausite dovanų. Kad klijais išteptos baltos popierinės eglutės pakviptų mišku, kad mažos snaigės tirptų Jūsų delnuose, kad raudoni blizgučiai džiugintų kaip vaikystėje, kad iš atidarytos erdvinės atvirutės pasklistų katarinkos melodija, primenanti močiutės laikų karuselę...
Tikiuosi, kad nuo vienos vaikiškos atvirutės bent akimirkai namus gali užlieti šiluma - tiek daug pastangų įdėta.  
Ir stebuklas įvyks...