Linksmos stovyklavimo dienos greitai prabėgo.
Kasdien pralinksmindavo žavi mažųjų išmintis - juokingi pastebėjimai, reakcija, sakiniai, kuriuos norėjau prisiminti, bet... neužsirašiau, todėl prisiminsiu kažkada vėliau, specialiame gyvenimo kontekste. Tikiuosi...
Tik keli epizodai.
Kaip, pavyzdžiui, bibliotekoje, kur dalyvavome Vaikų literatūros skyriuje organizuotos parodos atidaryme.
Jauna mergina jaudindamasi pasakojo apie mažos mergaitės žydės Anne Frank gyvenimą - tragišką likimą karo metu, apie liūdną dienoraštį, kuris išverstas į daugelį kalbų buvo išleistas Anne tėvo, per stebuklą likusio gyvo karo audrose, pastangomis.
,,Debesų ganytojai'' iš Pavilnio susikaupę klausėsi pasakojimo.
- Gal turite klausimų?- Jaunoji gidė - studentė, matyt, apsidžiaugė, kad ji pagaliau pabaigė savo darbą, kad faktai ir žodžiai daugiau nesipainios...
Mergaitė-skrybelaitė iš mūsų grupės pavyzdindgai pakelia ranką. Studentė vėl įsitempia: kas žino, ko paklaus... Ranka parodo, kad galima klausti.
- Jūsų vardas Evelina, ir mano Evelina, - džiugiai ir be galo nuoširdžiai sako mergaitė-skrybelaitė.
Ir suaugusieji pasidalina miela šypsena. Štai kokia žavi pažintis.
Debesis ganė nemenka grupelė būsimųjų pirmokų. Eidami link autobusų stotelės šnekučiuojamės, kokią mokyklą vaikai lankys. Dauguma - VILNIES pagrindinę - jų laukia pažintis su mokytoja Vitalija, ir tai yra laimingas loterijos bilietas - Pirmoji Mokytoja, kuriai nestinga profesinės kompetencijos ir kūrybiškumo, pavydėtinos energijos ir aistros, pareigos - tikro atsidavimo profesijai, kurio Lietuvos švietime belikę menki likučiai. Pavydžiu tiems, kuriuos Mokytoja mokys visus ketveris metus. Mūsų vaikams ir per pusmetį ketvirtoje klasėje užmerktas akis pravėrė...
Šiaip gandas apie VILNIES mokyklą plačiai pasklidęs (nelabai koks gandas...), taigi dalis pirmokų pasirinko kitas mokyklas.
- Aš važiuosiu į Vienuolio mokyklą.
- O aš - į Simono Daukanto.
- Mane užrašė į Šiuolaikinės mokyklos centą.
- O aš eisiu į Vytės Nemunėlio mokyklą.
- Ir aš einu į Vytės Nemunėlio, - apsidžiaugia draugė.
- O ar žinote, kas tas Vytė Nemunėlis?- klausiu.
Tyla. Po minutės - kitos yra vienas variantas:
- Gal žuvis kokia?
xxx
Penktadienį po pietų, laukdama Tėvelio ir savaitgalio išvykos viena būsimoji pirmokėlė man sakė, kad pirmadienį ji tikrai vėl ateis. Būtinai ateis ir vėl. jai patiko. Pakeliui į gyvūnėlių prieglaudą ji man bent penkis kartus siūlė paragauti ledų, ir net tada, kai ,,prasidėjo karamelė - pati skaniausia vieta''.
Ir kaip man nesidžiaugti...
xxx
Jei ir Jūs, Mamos ir Tėveliai, džiaugiatės mūsų pažintimi, tai mums visiems pasisekė. Nes nieko nėra daugiau už Žmogų - už kito Žmogaus šypseną, patirtį, pasitikėjimą (juk patikėjote man savo vaikus) ir už drauge praleistą laiką. Jis - neįkainojamas.
Šių metų vasara daugiau niekada nepasikartos.
Tegu ją primena sustabdytos akimirkos.
Dėkoju Jums už gražius žodžius, už supratimą, už sausainius ir keksiukus, už gėles, už jaunas morkytes ir saldžius pomidorus. IR UŽ NUOSTABŲ SMARAGDINĮ KVEPIANTĮ BAZILIKĄ - ŠIĄ VASARĄ TOKIO GRAŽAUS DAR NIEKUR NEMAČIAU. Va, tokios vasaros toliau Jums linkiu - sodrios, kvapnios, ispūdingos.
Iki naujų susitikimų!
