Žieminiai moksleiviški batukai jau vėl žingsniuoja mokyklos takeliu. Pilna kuprinė knygų. Dėžutė sumuštiniams. Trys saldainių popieriukai ir žiupsnelis žiemos atostogų įspūdžių kamputyje.
AK'MENUKŲ stovyklėlė pasirodė patraukli būreliui smalsių vaikų - berniukų ir mergaičių. Keliavome pažinti įstaigų ir žmonių, kurie svarbūs moksleivio gyvenimui.
Pirmadienį - į kiną. Be abejonės, tai labai smagi - moksleiviška - pramoga antrąją naujai prasidėjusių metų dieną. Žiūrėjome ,,Dainuok''. Lietuviškai! Ir su 3 D akiniais.
Prie animacijos ištakų bandėme prisiliesti ir patys. 1 D formatu, t.y., be akinių:)
Kitą gražią dieną keliavome pasižvalgyti į policiją ir į gaisrinę.
Policijoje - patarimai, kaip mokiniai turėtų saugiai elgtis ir jaustis, o taip pat ,,egzotika'' - sulaikymo kameros, antrankiai ir net pistoletai. Dėkojame vyr.tyrėjui Andžej Radzevič už susitikimą ir patarimus.
Pažadėjome dėvėti šalmą (kaip tikri europiečiai!), nepasitikėti nepažįstamais, saugotis sukčių ir melagių, būti pilietiški, laikytis kelių eismo taisyklių.
Ypač daug įspūdžių vaikams - gaisrinėje. Gaisrinės vyrai nepaprastai entuziastingai rodė viską, ką turi: didžiules galingas mašinas, šalmus, batus, įrankius: juos įjungė, karpė metalo plokštes, kilnojo vaikus į gaisrinės mašinos kabiną, vaišino mandarinais ir mokė, kad negalima lipti ant nesaugaus ledo, kad reikia saugotis gaisro, būti atidžiais ir atsakingais.
Pamatytumėt, kiek energijos turi gaisrinės darbuotojai! Tiesa. linkiu Jums geriau jų nesutikti darbo vietoje:). Jie puikūs, bet gyvenkite saugiai.
31 autobusas iš Pavilnio gali vežti dar toliau nei iki gaisrinės. Bet ne taip toli, kaip norėtumėme. Į savivaldybę keliavome dviems autobusais. Nepatogu. Pavilnyje nėra šaligatvių (beveik...) , o mieste jie nelabai nuvalyti. Iš autobuso reikia šokti tiesiai į balą. Vaikų kojos greitai sušlapo.
Nepatogumus bandėme kompensuoti čiulpinukais ir kotokiomis vaikiškomis linksmybėmis.
Vilniaus m. savivaldybėje mus, kaip žadėjo, mielai pasitiko Jonas Laniauskas - nebiurokratiškas energingas Jaunimo reikalų skyriaus vadovas. Galėjome pažvelgti iš dvidešimto aukšto į pilkame rūke paskendusį Vilnių. Konkrečiai paskendęs pilkame šlapiame nedraugiškame rūke buvo tą dieną! O toks gražus miestas!
Kitą kartą savivaldybėje bandysime susitikti su tais, kurie žino daugiau atsakymų į ūkinius vaikų klausimus (pvz., kodėl Palydovo gatvėje nėra gatvės apšvietimo. Ir dar šio to...) Juk turi būti bent vienas iš aštuonių šimtų darbuotojų susirūpinti, kai tik tai sužinos, kad VILNIES mokyklos vaikai pro vartelius kairėn link Džiaugsmo gatvės tiesiai į gatvės važiuojamąją dalį žengti turi. O Džiaugsmo gatvė, vedanti iš Pavilnio link naujakurių kvartalų - link Naujosios Vilnios - tikra bekelė. Reikia melstis, kad pilkame Pavilnio rūke (dar pilkesnis jis nei Vilniaus centre) mašina nenutrenktų. Nei šaligatvio, nei takelio nėra. Tiesa, tas kelias jau aplaistyta krauju - viena mama su vaiku pakliuvo po mašina, bet, atrodo, ne mėlyno kraujo tie žmonės buvo. Tie, kurie turi mėlyno kraujo (arba vertingų pažinčių), į prastos reputacijos VILNIES mokyklą bekelėmis nevaikšto. Juos ,,veža'' gyvenimas Pavilnių regioniniame parke. Į specialias mokyklas jų vaikus taip pat veža. Ir ne 31 autobusas. Vidudienį šis važiuoja maždaug kartą per valandą (suprask, tuo metu mažai kam reikia...). Bet pilkame Vilniaus rūke turi būti KAŽKAS, kas mato, kokie nesaugūs tie tamsūs purvo keliukai iki autobuso stotelės. TIK MES ČIA NE APIE TAI.
Mes - apie Kalėdų traukinuką. Tik priėjome, o stora ponia šventiškoje stotelėje netoli pačios gražiausios pasaulyje eglutės mus nešventiškai apriaumojo. Už ką? Už nieką. Ką, žinoma situacija? Lifte, poliklinikoje, krautuvėje, parkavimo aikštelėje... Tiesiog šiaip. Taip lietuviška. Į traukinuką (Kaina - du eurai (= septyni litai) už vaiką! Moksleivis? Nesvarbu...) ... netilpome. Kitas traukinukas (kažkoks susitraukęs) turėjo būti po valandos. Kažkur dingę ,,nykštukai'', kurie aptarnavo traukinuką ankstesniais metais. Vietoje draugiškų senųjų ,,nykštukų" - nemandagi jauna konduktorė juodais ilgais dažytais plaukais. Gal netikri tie plaukai? Bet panelės nemandagumas - tikras. Turbūt jau nusibodo jai tą dieną konduktorę vaidinti.
Išėjome pėsti link savo 31-ojo. Ilgai laukėme.
Žinoma, tos buitinės detalės - tai žvilgsnis suaugusiojo akimis. O vaikai laukdami autobuso ritinėjosi nuo kalniuko, juokavo, žaidė žodžių spėlionių žaidimus.
Tada atėjo labai šaltos dienos. Tokią dieną, kai šaltis spaudžia ,,vyriškai'', reikia vykti į šiltą vietelę. Į Seimą:)
Ir dabar pasakykite, kas tuose rūmuose yra, kad jau po valandos ekskursijos po Seimo rūmus pradinių klasių mokiniai nenorėjo būti nei policininkais, nei gaisrininkais. Norėjo dirbti Seime.
BET MES ČIA DABAR NE APIE TAI.
Po Seimo rūmus mus lydėjo maloni darbuotoja Julija - betarpiška, miela, esame jai dėkingi už priėmimą ir pastangas parodyti tai, kas tinka vaiko akims.
O čia klausimas Jums (o mums Julija jau pasakė... ): kuriam iš didžiųjų Lietuvos valstybės vyrų skirta ši oficiali dovana? Spėkite:
Dar daug detalių galima sužinoti, atvykus į ekskursiją po Lietuvos Respublikos Seimą. Tikrai! Ak'MENUKAI rekomenduoja.
Maloniai duris atvėrė net pats Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, paraginęs vaikus pasimatuoti Seimo pirmininko kėdę, pasidžiaugęs, kad vaikai domisi Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorija.
Dar jaukiau pasijutome, susitikę su Virgilijumi Alekna, Seimo nariu, gyvenančiu Pavilnyje. Tiek Virgilijus Alekna, tiek jo padėjėja Raimonda, gavę laišką, maloniai sutiko pasikalbėti su moksleiviais. Olimpinis čempionas Virgilijus Alekna - žmogus legenda, pavyzdys ir idealas, sportininkas, kuriuo didžiuojasi Lietuva. Jis paspaudė kiekvieną mažą ranką. Kiekvienas galėjo iš arti pamatyti olimpinius medalius. Pamenate, kaip virpėjo oras visame krašte, kaip jaudinomės, skaičiavome metrus, sulaikę kvėpavimą, laukėme Virgilijaus Aleknos pasirodymo? Iki ašarų jaudinomės ir didžiavomės, kai Jis stovėjo ant pakylos, o visas pasaulis žiūrėjo į kylančią Lietuvos vėliavą.
Linkime sėkmės Virgilijui Aleknai ir politiko kelyje. Malonu, kad pažadėjo durų neuždaryti, jei ir kitą kartą kaimyniškai kreipsimės.
Taigi, kai moksleivis išeina pro namų duris, jo kelyje pasitaiko sutikti čempionų, eruditų, malonių atsakingų tarnautojų, bet ir piktų ponių, arogantiškų panelių. Už namų durų - ne tik raudoni kilimai, bet ir Džiaugsmo gatvė, pėstiesiems pavojinga lyg koks Juodasis kelias.
Penktadienį praleidome nacionalinėje dailės galerijoje, kurios edukatoriai jau tapo tikrais AK'MENUKŲ mokyklėlės draugais. Greičiausiai Jums į galvą nešautų laisvą pusdienį vykti į galeriją.Dauguma vaikų atėjo į galeriją pirmą kartą. Žiūrėjome ir analizavome Jurgio Baltrušaičio (sūnaus) piešinius. Vaikams patiko, tai gali būti, kad kitą kartą jie norės į galeriją pasikviesti ir tėvelius.
Gal atsimenate, kad Kauno zoologijos sode buvo juoko kambarys? Tai va, tokie vaikystės veidrodžiai dabar Jūsų linksmų grimasų ir vaikiško nusiteikimo laukia nacionalinėje dailės galerijoje.
Ir Jurgio Baltrušaičio pabaisos, ir Juzeliūno muzika, ir nuolatinė ekspozicija, ir baltos galerijos erdvės .... viskas patiko. Tai pati švariausia erdvė visame pilkame Vilniuje. Čia yra vietos pabaisoms, juokingiems kreiviems veidrodžiams ir pačioms tyriausioms lankytojų fantazijoms.
Apsisuks ratas - kitos atostogos - mes jau vėl būsime TEN. Ir KITUR būsime.
Keliauti toliau nuo namų mums patiko. Kad ir šlapiomis kojomis tuo kartą per valandą vežančiu 31-uoju.
O iki atostogų vaikų laukia šeštadienio užsiėmimai . Dideli ir mažesni - kaimyniškai visi kartu - draugauti ne pagal amžių, bet pagal požiūrį į gyvenimą.
Iki susitikimo sausio 14!
