Apie Mykoliuką ir Joniuką

ir apie didelį meną, kuris išauga iš mažos sėklytės. Tokia buvo mūsų šeštadienio tema. Tokia yra viso gyvenimo tema!
Dieviškuoju vadinamas dailininkas, skulptorius Mikelandželas, gimęs prieš kelis šimtus metų, buvo vadinamas arkangelo Mykolo vardu. Mykoliukas, jei jau taip suprantamai reikėtų pasakyti (mūsų kalbos tvarkytojai rekomenduoja visus vardus parašyti lietuviškai, ir kad jau be jokių W ir X:)
Mykoliukas buvo talentingas vaikas, todėl, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, tapo garsiu dailininku, kurį šiandien pasaulis pažįsta kaip Michelangelo (mūsų kalba  - Mikelandželas).
Iš mažos sėklytės babytės darže kartais išauga didelis moliūgas. Daug didesnis už kitus. Ir saldus. Kiti moliūgai - irgi saldūs, bet normalaus dydžio. Ir dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Va, štai skaitėme su vaikais apie Joniuką. Šešerių metų Joniukas - jau piemuo. Gano jis žąsis. Jis gimė kitoje šalyje, kitu laiku. Mėgo dainuoti:
Ak, vija pinavija,
Jau pražydo kaip lelija ...

Angelas lengvu sparnu Joniuko gyvenimu nepalietė.

Su vaikais nėra poreikio ir laiko filosofuoti, per daug smagu žaisti, mokytis ir juos stebėti, klausyti vaikų fantazijų.
Šįkart visi tapome talentingais dailininkais, kuriems leista dekoruoti gražiausių rūmų ir bažnyčių sienas bei lubas, kurti freskas.

Vaikai tapo angelo sparnu ir vardu pažymėti: Arandželo, Kamilandželo, Jorandželo, Smiltandželo...

O tada dar lipdėme vaikiškas skulptūras, kurios čia pat vaidino. Vaikai žino, kad tapyba ir literatūra yra menas. Skulptūra - menas. Dainos ir šokiai - taip pat menas, jei piešia ir šoka ar dainuoja ..labai gražiai''.
O mes tai juk stengiamės ir kuriame ,,labai gražiai.''

Pavasaris tuoj.
Niekas nežino, kada iš mažos sėklelės išaugs didžiulis moliūgas. Daug didesnis ir saldesnis už kitus.
Glaudi sėklą prie žemės ir nežinai, koks jos likimas. 

KURIAME LIETUVIŠKĄ KINĄ

Vienas iš šeštadieninės mokyklėlės tikslų - suteikti vaikams progos pasakoti - fantazuoti, kurti siužetą, jį vaizdingai perteikti draugams taisyklingais sakiniais, surandant vaizdingus teisingai sukirčiuotus žodžius.   Kita užduotis - išmokyti pagarbiai, kantriai, atidžiai išklausyti.  
Tai nėra lengva.
Oi, mes plepame šį bei tą, bet vaikai intuityviai skiria kasdieninę kalbą ir teminį pasakojimą ,,publikai'', kad ir nedideliam vaikų būreliui.
Vaikai į klausimus pratę atsakyti ,,taip " ir ,,ne", jie tik mokosi sudaryti pilnus rišlius sakinius, nuosekliai atpasakoti istoriją ar įvykį.
Vaikams padeda paveikslėliai. Ypač, jei tuos paveikslėlius kuria pats vaikas. Piešimas - toks įprastas ir visų vaikų mėgiamas - sužadina mintis, vaizduotę.
Šeštadienį kūrėme kiną, kuris į Berlyno kino festivalį nespėjo, bet, tiesą sakant, ir nepretendavo, bet gal bent jūsų šeimos vakarą paįvairino. Tuo labiau, kad žiema išvaryta nekokybiškai, savaitgalį ir lijo, ir snigo, ir pavasariu visai nekvepėjo - idealus oras kinui.
Dalis  jaunųjų kūrėjų darbą pabaigė ir prasuko visą juostą, su įkvėpimu pasakodami istoriją.
Kiti darbelį žadėjo pabaigti namuose. Žinau, kad kai kas dirbo visą savaitgalį - tobulino, spalvino, kūrė tekstus.

Noriu tikėtis, kad priimate AK'MENUKŲ žaidimo taisykles, kad trumpą valandėlę tapote kino žiūrovais, kad buvote prikaustyti aštraus siužeto apie iš lizdo iškritusį paukštelį ar prie kiškelio sėlinančią lapę. O paskui viskas baigėsi laimingai - jie visi gražiai gyveno. Alų midų gėrė, per barzdą varvėjo, lietuviškai taisyklingai kalbėjo.    

Vasario 21-oji - Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Gal kitais metais tą dieną drauge išradingai paminėsime - susitikę gražiai pasikalbėsime, brangindami kiekvieną lietuvių kalbos žodį.

MIELOS ŽINUTĖS

Esame skirtingi, bet vieningai sutarėme, kad nė vienas nenorime ir negalime gyventi vieni. Mums reikia mamytės ir tėvelio, broliukų ir sesyčių, močiutės, draugų. O pats didžiausias ir skaniausias šokoladas ar dovana neatstoja kasdieninės draugystės, meilės ir dėmesio vienas kitam. Tai kaip nesibaigianti malonių staigmenų dėžutė, kurią simboliškai kūrėme.
Norėjosi, kad vaikai į dėžutę pridėtų savo minčių, kad ir su gramatinėm klaidom, kad ir kreivom raidelėm užrašytų gražiausius žodžius - tuos, kurie jiems gražūs ir svarbūs.

O kol raidelių dar mažai, o gražių žodžių dar ilgai juos mokysime mes ir gyvenimas, maloniomis žinutėmis pavirto paukšteliai, nykštukai, širdelės ir gėlytės - linksmi mieli paveiksliukai, kuriuos vaikai  entuziastingai lesiojo, vyniojo ir slėpė dėžutėse.

Kiek kantrybės ir laiko pakako, tiek jų rasite, bet tikiuosi, kad popierinis sausainis ar vaiko ranka nupiešta maža žirafa privers nusišypsoti, jūsų mintyse keliaus kartu į darbus, suteiks sparnus, klampojant per vasario balas ir po kasdienybę.

Daugiau nieko svarbesnio juk ir neturime, tik tuos paukštukus, pačių iškirptais plaukais, dažais išteptom rankom rišančius meilės kaspinėlius. Mamytei ir Tėveliui.
 

UŽGAVĖNĖS

Velniukai smagiai man per petį tapšnoja
Ir šakėm ore ratus vis vedžioja,
Klausia, gal kartais blynų turiu.
Iš nuostabos pravert burnos negaliu!

Raganos kelia pašėlusią puotą,
Bėgioja žarijomis, ugnį vilioja.
Lašininis su Kanapiniu galinėjas ilgai,
Dega per naktį Užgavėnių laužai.

Morė šiaudinė suliepsnos ir pražus.
Kaži, ar žiema jau iš kiemo paspruks?