Rudens spalvos

Geriausias metas, žinoma, ruduo.

Spalvų kontrastai – lyg smagiuos paveiksluos.
Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos
Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.

Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.
O paukščio skrydis – lyg stebuklo skiltis.
Atrodo, tik pilna vandens duobė,
Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.

Ir pavadinti ežerą vardu,
Ir iš vardų peizažą sudėlioti.
Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,
Gyvenimą dar liečiant tartum votį— 

(Petras Panavas) 

Visų mūsų bendras pasaulis.,,Beepositive"

Žmogumi tampi, kai gauni žmogaus vardą. Tegu ir žaisliniu žmogiuku. Įdomu ir smagu, kad vaikai žmogiukus vadina pačiais šviesiausiais, meiliausiais vardais: Šokliukas, Ievutė, Spindulėlis...
Dar labiau Žmogumi tampi, kurdamas savo Namus: pačius gražiausius mieliausius Namus - jaukią mažą vietelę visame dideliame pasaulyje.  Su durimis ir širdelės formos langais, su stogeliu, saugančiu nuo lietaus... Namus, iš kurių nesinorėtų pabėgti.

Į Namų turi vesti Kelias. Kelias turi sujungti su kitais Žmonėmis. Turime gražiai susitarti, kur yra Namų ribos. Kelią projektuojame ir statome bendrai. bendras  darbas ir darnus gyvenimas pakylėja Žmogų dar vienu laipteliu aukštyn.

Įdomu žiūrėti, kaip vaikai žaidžia Žmones: eina vieni pas kitus į svečius, drauge maudosi nupieštame baseine, gėrisi nupieštomis gėlėmis.
Dar įdomiau matyti, kaip, eidami namo, ,,sklypais dalinasi pasaulį". Lengvai pavyksta!  Mūsų pasaulis didelis - vietos visiems užteks. Tik reikia išmokti dalintis: pieštukais, saldainiais, keliukais, o taip pat šviesa ir šypsenomis. 
To paties šeštadienio vakarą ,,į kelią'' pakvietė šviesos festivalis. Prie Sereikiškių parko vartelių gal ir būta spūsties, bet tikiu, kad spauda problemą gerokai išpūtė (gal pagalvojo, kad ne šviesos, o burbulų festivalis?:)
Žmonės tiesiog nori ŠVIESOS. Žmonės ėjo į Šviesą, tai gal ir kiek greičiau TEN patekti norėjo. Bet Sereikiškių parko takelių užteko visiems. Visi galėjo virš galvų pamatyti baltus šviečiančius  balionus, nes danguje pakanka vietos net ir tiems, kuriems jos maža žemėje. Nukritę medžių lapai nuostabiai kvepėjo: pirtim, parku, rudeniu. Jauni Žmonės šoko, maži Žmonės suposi, įsimylėję Žmonės fotografavosi, seni Žmonės džiaugėsi suoliukais, smalsūs Žmonės bandė įvairias šviesos instaliacijas. Žmonės ėjo ir ėjo parko keliukais - skersai išilgai, kartas - ratais, vienu bendru Keliu. Kartais šypsojosi vieni kitiems. ŠVIESOS ŠVENTĖ - tai ne tik balionai ir ne tik šokantis fontanas. Ramus šiltas vakaras, su meile sutvarkytas parkas, auksiniai lapai ir Žmonės, išėję į bendrą Kelią, yra Šviesa. ,,To be positive''...

Štai toks Šviesos pilnas šeštadienis.          

ARKLIUKAI

Toks gražus ruduo...
Ir tokia dar šilta saulė, apsukanti galvą: norisi nusivilkti paskutinį plona megztuką ir ristis nuo kalno. Megztukų nenusivilkome, bet pirštinės ir kepurės greitai išsislapstė po kišenes. AK'MENUKAI keliavo auksinėmis Pavilnio gatvėmis: pro mokyklą, pro paštą ir pro bažnyčią, pro Tado ir Elgos namus - iki Tuputiškių serpantino, o toliau - iki RAITIJOS arkliukų.
Parke matėme voverytę, už tvorų - daug gerų ir piktų šunų ir , žinoma, daug į tigrus panašių katinų.
- Aš negaliu glostyti kačių. Man nuo jų alergija. - Čia viena ,,keliautoja'' mediciniškai apsišvietusi ir žino, kas jai pavojinga. Ji negali gaudyti Pavilnio kačių.  Kiti sušilę skuodžia paskui rainąją.
- Tadai, visgi užsimauk kepurę: ruduo, ir nėra taip karšta,- prašo AK'MENUKŲ mokytoja.
- Man viskas gerai, nėra jokios alergijos! Nereikia man kepurės, - Tadas irgi medicinos srityje ,,ne pėsčias":)
Gudrus šuniukas, vardu Biškis, alergijos nesukelia niekam.  Jis - tvartelio šeimininkas - pasitinka vaikus pirmas.

Šįkart gardelių nevalėme, kaip kokie ,,žmonių" herojai tiesiai į paruoštą balną buveme įkelti ir pajodinti. Tiesa, simboliškai pašukavome žirgų šonus, kad jau ne visai kaip iš ,,žmonių" gyvenimo būtų...

Vaikams patiko dvi ožkelės, kurių viena duoda puslitrį pieno per dieną: čia pat tvarte šyvoji ožkelė buvi pamelžta, o šiltas pienelis supiltas į elegantišką stiklinę.

Net ožkelės ,,burbuliukai'' - lyg tikras pokštas. Miesto vaikas, ožkos ,,burbuliukų'' nematęs, sunkiai gali patikėti, kad čia ne šokoladiniai saldainiai, taigi slapta dar bando pagaliuku pajudinti, kad įsitikintų:). Ak, tas gyvenimo pažinimas iš tvartelio pusės!
Baltoji ožkelė greitai turės mažylių, taigi AK'MENUKAI  žada eiti į lankytuves.

Na, o kol kas...  Kiekvienas galėjo pajoti, tikrą jojiko šalmą ant galvos užsivožęs. Ir dargi lietuvišku žemaituku!

Supynės, arkliukai, romantiška rudens šiluma, gera nuotaika... Užsikūrėme laužą ir kepėme dešreles.

Buvo ir kitų vaišių, pvz., arbata iš termoso ir galimybė savarankiškai ją įsipilti, nebijant staltiesės aplieti.
Kai pasaulis taip greitai sukasi netikrų šypsenų ir reklaminių vaizdų karuselėje, praleisti pusdienį su vaikais, ožiais ir arkliais - tikra palaima.
Ši diena buvo ypatingai smagi. Tikiuosi, visiems iki vieno AK'MENUKŲ vaikams - taip pat.
 Ačiū mielai arkliukų ,,mamai'' Kotrynai, jos pagalbininkei jaunajai skautei, švelniosioms AK'MENUKŲ pedagogėms...