Su vaikais kalbėjome apie batus, piešėme, kirpome, klijavome, kūrėme aukštakulnius ir ilgaaulius. Mažieji batų kūrėjai rinkosi spalvas - visai ne juodą ir tamsiai mėlyną, o tokias, kokie yra jų vaikystės batukai. Tos spalvos lieka jų fantazijoje, yra jų daug margesnio (nei mūsų tada) pasaulio dalis.
O tada, pasislėpę klasėje nuo vidudienio kaitros, kūrėme dar vieną darbą - maišėme spalvas, galvojome siužetus ir labai džiaugėmės, kad taip puikiai pavyko.
Ir vėl bandėme vaidinti pasaką ir dėlioti pasakai būdingus sakinius. Vaikams daug lengviau pasakoti apie įdomiai praleistą dieną nei garsiai ir aiškiai, pilnu sakiniu auditorijai tarti pasakos veikėjo žodžius.
Bet vištytės ir gaidelio, išėjusių vieną dieną riešutauti, tekstai nėra ilgi ir sudėtingi.
Gaidelis įsikorė į lazdyno krūmą, o vištelė kudakuokama laksto aplink ir prašo numesti riešutų bent kekelę.
Kai Mildutė atsineš raudoną kepuraitę, vaidinsime kitą pasaką. Spėkite, kokią:)
Kol gėrėme vaistažolių arbatą su atsineštais skanumynais, prabėgo dar pusvalandis.
Beliko tik su daina aplankyti papūgą Ūbą, kuriam, rodos, labai patiko daina apie juodą katiną ir gražią mergaitę - bandė pataikyti į taktą. Gavęs obuolio gabaliuką daugiau nedainavo.
O ir tėveliai jau atėjo pasiimti savo ,,daigelių''.
Baltus arkliukus ponius aplankysime kitą šeštadienį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą