Ne viskas pavyksta taip, kaip planuota. AK'MENUKŲ mokyklėlė dar norėjo pasidžiaugti birželio šeštadieniais, sveikinti Tėvelius. Deja, Likimas sudėliojo kitaip.
Mūsų dienos - nepagaunami margi drugeliai. Pasidžiaukime dar kartą gegužės mėnesio akimirkomis.
Šį savaitgalį būsime su savo Tėveliais. Leiskite pasidalinti trumpa pastraipa iš Andriaus Navicko išversto teksto, kurį parašė žymus Rusijos žurmalistas Aleksejus Minkinas.
,,Pamenu 1997 pavasarį, kai Saša jau vaikščiojo, bet dar praktiškai nekalbėjo. Aš tada pasigyriau draugui, jog padedu vaikui atrasti pasaulį - vaikštau su juo, laikydamas už rankos, ir vis rodau: štai pušis, štai dangus, štai debesys, štai mėnulis (jis ir dieną matomas). Išmintingas draugas palaukė pauzės mano pasakojime ir pasakė: ,,Tai ne tu jam rodai, tai jis tau rodo." Aš tik aiktelėjau: ,,Juk išs tiesų taip ir yra".
jau tiek metų nežiūrėjau į pušis, debesis, mėnulį - bėgau nuo darbo prie darbo, jei pažvelgdavau į dangų, tai tik tam, kad apsispręsčiau, imti lietsargį ar ne,
Be abejo, tai jis man rodo - šis procesas net fiziškai sąlygotas. Eina jis šalia manęs, laikomės už rankų. Jis vos siekia mano kelius, ir turiu žiūrėti į jį žemyn, o jis - nuolat žiūri į viršų. Ten, viršuje - danguje - mato tėčio veidą.
Nejučia seku jo žvilgsnį ir pats pakeliu akis į dangų."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą