Lėlių stovyklėlė. Trečoji diena

Pats įkarštis! Diena - pilna reikalų, taigi skubame suspėti.
Po pusryčių, kol nekaršta, einame į daržus. Pakeliui kalbame, kokia svarbi taisyklinga laikysena, kaip gražiai mergaitėms sėdėti pritinka, kaip kalbėti, kaip kitų klausytis...

 O čia ožiukas iš aptvaro pabėgęs.Iki daržų dar toloka. Pakeliui aplankome visus kitus jau pažįstamus gyvūnus.

 Darže - nė šešėlio. Nelengva būti sodininku, bet smalsumas nugali. Didžiausia naujiena - CUKRUS AUGA DARŽE! Ir viliojančiai neatrodo.   Reikia pagalvoti, ar toliau vis dar valgyti cukrų, jei iš tikrųjų tai - žemėtas burokas...
O raudoni burokėliai prieš saulę atrodo lyg su raudonomis lemputėmis. Skaniai kvepia mėtos. Daug gėlių ir bičių. Kaitina saulė. Tikras vasaros sodrumas! Visos visos jos spalvos...

Už gėles gražiau - draugystė. Ir ne tik vaikystėje...

 Grįžtame globoti lėlių-vaikų. Skubiai juos maudome. Turi kvepėti. Eis į koncertą.

Nusipelniusios artistės dar už kulisų, o žmonės jau renkasi.

Pietums - omletas. Žiauriai skanus, nes pačių pagamintas.

Po sočių pietų norisi pagulėti, bet laikrodis suka rodykles,.. Pilna reikalų!
Einame sodinti šio bei to. Sulendame į patį proziškiausią kampą, bet pavėsyje. Apima įkvėpimas ir smagumas būti sodininku. Norisi padovanoti gėles Mamai ir Tėtei. Jei laistysit, užauginsite. Rudenį pasikalbėsime, koks tų augalų likimas. Sodininkystė, kaip žinia, ne penkių minučių projektas.

  Kai labai pasiilgsti Mamos, šis tas lieka stovykloje. Tai nieko...

Svarbu, kad lėlių baldai, vazonėliai ir gražios dienos įspūdžiai iškeliavo į namus.