Jaučio trobelė

Jūs juk žinote, kaip jautis trobelę statė?
Jei pamiršote tą pasaką, vaikai ilgais rudens vakarais galės priminti. Trumpoje pasakoje - didelė išmintis: ir apie artėjančią žiemą, ir apie lietuvišką solidarumą, ir apie krikščionišką atleidimą, ir apie laisvę, o taip pat apie jaučio jėgą, alkano vilko kvailumą. Dar  - apie lapę, apie katiną... Kitus personažus galite sukurti patys. Juk čia liaudies pasaka. Kiek įvairių personažų teko per pusę amžiaus sutikti!

Tikiuosi, kad auksinis ir švelnus ruduo, o ypač tas romantiškas rūkas, sustabdo žvilgsnį, pamalonina širdį, verčia gėrėtis, įkvepia puošti namus, kviečia žaisti, kurti kiekvieną dieną - dažniau sustoti. O gal net atsisėsti ant suoliuko parke. Tiesiog šiaip - pasiklausyti negudrios gatvėje akordeonu grojančio muzikanto melodijos. Ar būtinai reikia skristi į Paryžių, kad pasirišęs ryškią skarelę ant kaklo, pakviestum į netikėtą pasimatymą ryškiausiais lūpų dažais pasidažiusią žmoną. Pavyzdžiui, antradienį per pietus. Net jei lietus... Persuktas laikrodis lyg tyčia pametėjo tam skirtą valandą.
Kai toks gražus ruduo, kiekvienas antradienis gali būti kaip sekmadienis.

Jaučio trobelė su Paryžiumi turi bendro tiek, kiek turite fantazijos.
Rudens pagražinti lapai gali pavirsti jautukais, lapėmis ir pelėdomis.

Rudens atostogos ir Vilniuje gali būti įspūdingos. Net  ir ne atostogos. Tereikia pirmadienį ryte įsidėti į kišenes bent po kelis kaštonus (mano kaimynės Rūtos patirtis), ir šių metų ruduo bus išgelbėtas!
Vakarais padainuokite su vaikais ,,Oi tu strazde strazdeli''. Sutartinę.

Pasibaigs rudens atostogos. Lis.


O tada toliau lavinsime vaikišką ranką - bandysime tiksliai gražiai apvedžioti linijas, Bandysime suprasti liaudies išmintį apie galimus pavojus, apie draugystę ir kaiminystę. Lipdysime, klijuosime ir siūsime.  Mokysimės naujų dainų.
Kad vakarais vaikai  namuose čiulbėtų kaip paukštukai.