Aš pats toks didelis

Pasimatuokime, ar mes jau dideli.
Ohoho!!! Mes - labai dideli. Be to, truputį panašūs vienas į kitą ir kartu - labai skirtingi.
Va, tam ir skyrėme porą smagių vaikiškos kūrybos valandų.
Žodžiais to nenupasakosi - daugiau nuotraukų įkėliau į albumą. 

O tada... į svečius pas pasaką.

(...)pasiuvo mamytė mergaitei raudoną kepuraitę (...)

(...) senelė gyveno mažame namelyje už miško (...)

(...) staiga iš už krūmų iššoko vilkas (...)

(...) pro šalį ėjo medžiotojas - stiprus ir ginkluotas (...) Jis perpjovė vilko pilvą, o iš jo iššoko Raudonkepuraitė ir senelė (...)

IR LAIMINGAI GYVENO.

Tradicinė priešpiečio arbata ir suneštinės vaišės:

Ir tik visai nedaug laiko šįkart liko ožiukų ir avyčių lankymui:

Kūrybingas birželio pusdienis

Pabandykite prisiminti savo vaikystės batukus. Pvz., sportiniai bateliai ,,inkariukai'' buvo gal trijų ,,standartinių'' spalvų: juodi (berniukams), mėlyni ir balti (tie - labai gražūs!). Žinoma, užteko, dėl to nesijautėme nelaimingi, bet, kai pagalvoji...
Su vaikais kalbėjome apie batus, piešėme, kirpome, klijavome, kūrėme aukštakulnius ir ilgaaulius. Mažieji batų kūrėjai rinkosi spalvas - visai ne juodą ir tamsiai mėlyną, o tokias, kokie yra jų vaikystės batukai. Tos spalvos lieka jų fantazijoje, yra jų daug margesnio (nei mūsų tada) pasaulio dalis.

O tada, pasislėpę klasėje nuo vidudienio kaitros, kūrėme dar vieną darbą - maišėme spalvas, galvojome siužetus ir labai džiaugėmės, kad taip puikiai pavyko.

Ir vėl bandėme vaidinti pasaką ir dėlioti pasakai būdingus sakinius. Vaikams daug lengviau pasakoti apie įdomiai praleistą dieną nei garsiai ir aiškiai, pilnu sakiniu auditorijai tarti pasakos veikėjo žodžius.
Bet vištytės ir gaidelio, išėjusių vieną dieną riešutauti, tekstai nėra ilgi ir sudėtingi.
Gaidelis įsikorė į lazdyno krūmą, o vištelė kudakuokama laksto aplink ir prašo numesti riešutų bent kekelę.

Kai Mildutė atsineš raudoną kepuraitę, vaidinsime kitą pasaką. Spėkite, kokią:)

Kol gėrėme vaistažolių arbatą su atsineštais skanumynais, prabėgo dar pusvalandis.
Beliko tik su daina aplankyti papūgą Ūbą, kuriam, rodos, labai patiko daina apie juodą katiną ir gražią mergaitę  - bandė pataikyti į taktą. Gavęs obuolio gabaliuką daugiau nedainavo.
O ir tėveliai jau atėjo pasiimti savo ,,daigelių''.

Baltus arkliukus ponius aplankysime kitą šeštadienį. 
    


 

Vaikų gynimo diena

Katins juods, katins juods, pakaklė geltona,
Kojos baltos, kojos baltos, ūsai apšarmoję.
Viens du trys ir keturi.
Mergyt mano, mergyt mano, kokia tu graži...

Šokome su džiaugsmu pagal gražią melodiją, sukdami ratus aplink vaivorykštinį muzikos vadovės Onutės kilimą. Vaikai pamilo ir Onutę, ir jos paruoštus šokius, o taip muzikinius žaidimus ir pokštus.

Vaikų gynimo dieną turėjome ypatingą viešnią - nepaprastai švelnią, dvasingą ir atsidavusią mandalų piešimo mokytoją Aistę. Į jos švelnų balsą ir atvirą širdi atsiliepė kiekviena maža širdelė.
Belieka tikėtis, kad vaikų susitikimų su Aiste dar bus ir kitą sezoną.
O tuo tarpu liko prisiminimas - Tėvelio dienos proga, mokytojai vadovaujant,  su meile suraitytas ornamentų ir spalvų ratas. Kiekvieno - pats gražiausias:)

Pagaliau nelijo šeštadienį, ir mes galėjome aplankyti ir peliukus, ir didžiuosius gyvūnus. Turėjome šiokių tokių vaišių - duonos plutelę, obuolio galiuką. Arkliukai ir asiliukai, mažieji poniai, ožiukai, o taip pat vištos laukė vaikų. Abipusis pasiilgimas.

Muilo burbulai - kiekvienos Vaikų gynimo dienos atributas, nerūpestingos vaikystės simbolis. Pūtėme burbulus, lanktyniaudami estafetėse ir tiesiog taip - gėrėdamiesi saulėje besimainančiomis spalvomis.
Ak, kaip gerai, kad vasara dar tik prasideda!

Prisibėgiosime, prisižaisime, kaip tik prasideda braškės ir žemuogės. Kai kam ir atostogos pas močiutę kaip tik prasideda.
O kiti šeštadienį vėl susitinkame naujiems įspudžiams AK'MENUKŲ studijoje.
IKI!