2015 m. kovo 28 d., šeštadienis

Sentimentalūs Velykų zuikiai

Žibutėmis mėlynuojančiais šlaitais atidunda Velykinių  švenčių karutis. Ryt Vilniaus bažnyčiose bus šventinamos verbos. Tikėkime, kad su tomis senomis gražiomis pavasario šventėmis ateis kitas - daug ramesnis etapas. Valiutų kaita, kuro kainų šuoliai, konkurentai, triukšmingi kaimynai, virusai, televizijos žinios, nežinia kieno interesus atstovaujantys laikraščiai, politikai, paauglių savižudybės, karinis transportas miesto gatvėse, ligoniai prie keleivinio lėktuvo šturvalo...  Tūkstantis du pavojai - jei ne tiesiogiai, bet vis sukasi eteryje, vos pramerki akis.
Kaip čia mums išmokus bent vienas kitam ,,transliuoti'' kuo daugiau teigiamų žinučių: pagirti savo vaikus, tada dar kartą pagirti; du kartus dažniau paskambinti savo tėvui ir krikšto mamai; pasakyti draugei dviem komplimentais daugiau; nusinešti į darbą skanaus pyrago ,,šmotelį"; pasidalinti su kaimyne salotų sėklomis; atleisti už bambėjimą amžinai piktai pašto darbuotojai; pasakyti dažniausiai nutylimus gerus žodžius vienas kitam. Kad nepavėluotumėm.  Gal taip, pradėdami nuo savęs, galime kurti ramybės, gėrio, atidumo pilną aplinką - atsvarą dantytam ir dažnai neteisingam pasauliui. Banalu, bet genialu - būkime geri vieni kitiems.
Žiaurūs herojai, kaukolėmis pasipuošusios lėlės neproporcingai didelėmis akimis, ugnimi šaudantys transformeriai  - mūsų vaikų herojai. Sentimentalūs meškučiai ir išmintingi ežiai, rodos, tapo nemadingi, jie jau nevaidina animacinuose filmuose vaikams.   Bet dar galime nuvalyti dulkes nuo savo vaikystės knygų, mokyti vaikus to, ką pažįstame iš vaikystės... Pavyzdžiui, siųsti šventinius sveikinimus artimiesiems.  Vaikučiai šiandien gamino Velykų atviruką. Jie stengėsi, galvojo apie savo šeimos narius, kuriems norėtų tą atviruką nusiųsti - močiutei, mamai, tėveliui...  Pamenu, vaikystėje mama kasmet išsiųsdavo ne vieną atviruką - giminėms ir draugams. Drage eidavome į paštą, rinkome pačius gražiausius, ranka rašėme linkėjimus. Per šventes gaudavome tokius pat mielus ir labai gražius sentimentalius sveikinimus. Kai vėl netikėtai surandu tuos kažkada rašytus laiškelius, taip miela... Kai kurių žmonių jau nebėra, liko jų mintys, linkėjimai, prisiminimai liko.
Gal, tęsdami tradiciją, parašykime šiemet vieną kitą sveikinimą ranka? Drauge su savo vaikais parašykime.

Vidurio Lietuvos kaime (prie Kauno), kur gyveno mano Babytė, antrą Velykų dieną vyrai, linkėdami gausos, derlingumo, liedavo moteris - simboliškai, į delną, o jaunesni ir stipriau, juokaudami... Trečią dieną jau moterys - dažniausiai visai negailėdamos, laistė vyrus, linkėdamos to paties - derlingų gerų metų. Velykos anksčiau buvo švenčiamos visą savaitę, o tada dar - Vaikų Velykėlės - su kiaušinių ridenimu, saldumynais, Velykų pyragais. Krikšto tėvai per Velykas turi būtinai pasveikinti savo krikšto vaikus ir padovanoti gražų kiaušinį.
Raginu Jus šį pavasarį apsipilti sentimentais... Prisimerkime beržo šakelių, pritupdykime kiškiukų, viščiukų  ant Velykų žolės, drąsiai išsitepkime rankas kiaušinių dažais, minkykime mielinius pyragus, pasiklokime pačią brangiausią iš Babytės paveldėtą staltiesę, prisikvieskite tetulių ir pusseserių su vaikais. Pasidalinkite garumu būti šeimoje. Tegu šventinė nuotaika suklega Jūsų Namuose,
Išsupkite vaikus aukštai aukštai... ,,aukštą kalną kad išvystų..."
Linksmų Švenčių, kai aplink namus jaukiai šokinėja sentimentalūs Velykų zuikiai!


  



2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

Pavasario žiedai

Pavasarį labai aiškiai pamatome, kaip per žiemą išaugo vaikai. Ištraukiam juos iš šiltų drabužėlių, o jie gerokai  ilgesnėmis ir greitesnėmis kojomis ima bėgioti pavasariniais takeliais - greičiau nei anksčiau! Senieji batukai jau netinka, reikia didesnių. Ir naujo dviračio reikia. Atsiranda naujų įdomių veiklų, galima daug toliau nukeliauti nuo namų. Kasmet vaikai vis daugiau supranta, vis labiau jiems rūpi gamta, aplinka, o taip pat ir žmonių santykiai.
Šįkart su vaikais kalbėjome apie grožį: pavasarį sugrįžtantys paukščiai daug mieliau suka lizdus ten, kur tvarkinga ir gražu. Parke prie pat Gamtos centre suradome nemenką šiukšlyną, kurio, žinoma, nefotografavome, tik vaikiškai pasipiktinome. Tokioje gražioje vietoje! Gėda vaikišku piršteliu badyti, bet ne iš Šeškinės ir ne iš Balsių tos šiukšlės atkeliavo. Tiesą sakant, net gėda prieš vaikus, kad mes, suaugusieji, nežinome būdo, kaip priversti savo kaimynus laikytis taisyklių ir įstatymų. Jei norėsite Užupyje langelį padidinti, reikės labai labai daug slenksčių minti. Girdėsite daug kartų: ,, leidimas, leidimas ir draudimas, draudimas , įstatymas, bla bla bla..." Ir jokio teksto ir jokių žodžių nėra, jei regioninio parko teritorijoje kaip koks egzotinis zoologijos sodo paukštis gyvendamas (kažkaip?...)  šiukšles krauni be problemų čia pat - beveik po langu. Nei draudimai, nei leidimai neveikia.
Nuo kelių metų vaikams jau sakyti, kad vis dažniau triumfuoja neteisybė, kad neverta nė gilintis. Ar reikia vaikus mokyti abejingumo, rūpinimosi savo paties loviu? Apie tai labai norėčiau su Jumis, tėveliai, pasikalbėti. Gal bus progų...
Ne kovoti su šiukšlintojais, o gražiais darbeliais aplinką puošti - toks mūsų tikslas.
Stengiamės likti optimistais ir matyti grožį. Renkame gamtinę medžiagą darbeliams. Štai pirma žibuoklė:
O štai Smiltelė džiaugiasi pavasariu:
Čia Aro šalmas tam reikalui tinkančioje aplinkoje rūbinėje:
Čia vaikai, sulesioję gal šimtą grožio ženklų, pozuoja prie dailaus namelio:
 O čia mes matuojame, kerpame, klijuojame ir džiaugiamės darbeliais: žiūrėti ČIA.
Man tai tos vaikų rankose pražydusios šakelės - tokios gražios... Pasistačiau ant židinio. Turbūt ir Jūs - ne į židinį..:)
Prie arbatos kalbėjomės apie jausmus ir emocijas: apie gėrį, džiaugsmą, pyktį, liūdesį. vaikams liūdna, kai ilgai nemato mamos, kai susipyksta. Ir kai kažkas įgnybia:) ... Vaikams linksma, kai čiuožia nuo Liepkalnio, Linksma per Kalėdas... Ir Gimimo dieną linksma!
Šventėme gimtadienį - su burnoje tirpstančiais močiutės kepiniais, su dainomis ir juokais...
Kai susitiksime po savaitės, šlaitai mėlynuos nuo žibučių. Pažiūrėsime, ar nauji pavasariniai bateliai  bėga iš tikrųjų daug geriau (atsimenate Bredberio ,,Pienių vyną"?)
  



2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

STALO TEATRAS

Vaidina akmenukai

Vieną kartą gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo daug smalsių gražių vaikų. Vaikai šeštadieniais AK'MENUKŲ mokyklėlę Pavilnyje lankė. Nutarė kartą jie visi keliauti į Vilniaus senamiestį - Šiltnamių gatvėje Stalo teatrą aplankyti. Kūrybiški žmonės dirba tame teatre, teatro internetinis  puslapis labai mielas ir viliojantis pamatyti tuos prasmingus ir žaismingus stalo spektaklius.
Bet kaip tarė, taip nepadarė...
Vėjas toks pakilo, virusus virš Pavilnio miškų suko, vaikai nosinių kišenes prisikimšę į mokyklėlę atėjo... Dar ne pavasarinis tas šeštadienis. Ir nutarė vaikai stalo teatrą susikurti čia pat, mokyklėlėje. Tuo labiau, kad stalas - yra, dažų - yra, noras kurti patiems - yra, o ir artistų yra pakankamai.
Akmenukai pavirto gaideliais, lapėmis, pagrandukais ir ožiukais...
Visą tą akmeninį stalo teatrą teko į tikrą teatro maišelį sudėti, kurį mažais piršteliais  patys vaikai pasiuvo.
Kol vaikai dirbo, klausėsi labai gražios Lietuvių liaudies pasakos apie Sigutę.
Liko viena užduotėlė ir tėveliams: apžiūrėti vaikų rankomis sukurtą teatrą, pagirti už darbelius, o tada atidžiai išklausyti pasakos, pažiūrėti akmenukų stalo teatro vaidinimą... Nereikia niekur eiti - vaikai atnešė pasaką į namus. Kaip sakant, stalas - jūsų, teatras - mūsų:)
Jaukaus savaitgalio su pasaka iš maišelio!
  
   

2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

PAVASARIS SU MUZIKA

Ksilofonas
Vilniaus gatvėse meistrai barškina mediniais šaukštais, švilpauja moliniai arkliukai, mamos ir tėčiai ragauja latvišką sūrį ir rūkytą karšį iš Kintų. Miestas šurmuliuoja, parduoda, perka, dainuoja ir groja, džiaugiasi ne tik pinigėliu, bet ir vienas kitu.
AK'MENUKŲ mokyklėlėje taip pat neatsilikome - rankoves pasiraitojome, net sukaitę dirbome.  Kaip tikri piemenėliai, gaminome medinį instrumentą ksilofoną, prieš tai paklausę, kaip skamba medinis instrumentas skrabalai ir pasimokę solfedžiuoti: do re mi fa sol la si do...  
Ksilofonas turi būti spalvingas.




Geriau neprisiminti visų detalių , kaip sekėsi dažyti akrilo dažais. Tie dažai patys kalti...   Labai kibo prie rankovių, nors ir kaip jas raityk, o prijuostės, žinoma, nepridengė išeiginių megztukų. 
Gal pavasaris kaltas, kad šeštadienį pylėsi per kraštus dažai, arbata, sultys. Juk būna tokių dienų!  
Visgi rezultatu džiaugėsi kiekvienas vaikas. Labai tikiuosiu, kad ir darbo procesu. Mokyklėlėje vaikai mokomi dirbti efektyviai, tvarkingai, būti atidūs vienas kitam, draugiškai dalintis dėmesiu ir priemonėmis. Vaikais pasitikima - jie savarankiškai naudojasi karštų klijų pistoletu, patys peiliu tepa sviestą, spaudžia obuolių sultis. Mokomės gerti arbatą tik prie tvarkingo stalo, o kiekviena šiukšlelė iš karto turėtų nukeliauti į jai skirtą vietą. 
Va, tada galima jau groti ir dainuoti!
  
Mikrofonais reikia dalintis. Artistais būti labai smagu, bet mokomės būti ir pritariančiuoju choru, o taip pat ir mandagiais klausytojais.
 Taip vaikiškoms dainelėms skambant atėjo pavasaris į Pavilnį. Dar daugiau sušils, eisime džiaugtis pirmomis pavasario gėlėmis, klausyti paukščių balsų.
B8kite pasveikinti, sulaukę pavasario!