Ksilofonas
Vilniaus gatvėse meistrai barškina mediniais šaukštais, švilpauja moliniai arkliukai, mamos ir tėčiai ragauja latvišką sūrį ir rūkytą karšį iš Kintų. Miestas šurmuliuoja, parduoda, perka, dainuoja ir groja, džiaugiasi ne tik pinigėliu, bet ir vienas kitu.
AK'MENUKŲ mokyklėlėje taip pat neatsilikome - rankoves pasiraitojome, net sukaitę dirbome. Kaip tikri piemenėliai, gaminome medinį instrumentą ksilofoną, prieš tai paklausę, kaip skamba medinis instrumentas skrabalai ir pasimokę solfedžiuoti: do re mi fa sol la si do...
Ksilofonas turi būti spalvingas.
Geriau neprisiminti visų detalių , kaip sekėsi dažyti akrilo dažais. Tie dažai patys kalti... Labai kibo prie rankovių, nors ir kaip jas raityk, o prijuostės, žinoma, nepridengė išeiginių megztukų.
Gal pavasaris kaltas, kad šeštadienį pylėsi per kraštus dažai, arbata, sultys. Juk būna tokių dienų!
Visgi rezultatu džiaugėsi kiekvienas vaikas. Labai tikiuosiu, kad ir darbo procesu. Mokyklėlėje vaikai mokomi dirbti efektyviai, tvarkingai, būti atidūs vienas kitam, draugiškai dalintis dėmesiu ir priemonėmis. Vaikais pasitikima - jie savarankiškai naudojasi karštų klijų pistoletu, patys peiliu tepa sviestą, spaudžia obuolių sultis. Mokomės gerti arbatą tik prie tvarkingo stalo, o kiekviena šiukšlelė iš karto turėtų nukeliauti į jai skirtą vietą.
Va, tada galima jau groti ir dainuoti!
Mikrofonais reikia dalintis. Artistais būti labai smagu, bet mokomės būti ir pritariančiuoju choru, o taip pat ir mandagiais klausytojais.
Taip vaikiškoms dainelėms skambant atėjo pavasaris į Pavilnį. Dar daugiau sušils, eisime džiaugtis pirmomis pavasario gėlėmis, klausyti paukščių balsų.
B8kite pasveikinti, sulaukę pavasario!
