Paryžius

Pagrindinė šių dienų viso pasaulio tema bent mažu kampeliu palietė ir AK'MENUKŲ mokyklėlės vaikų darbelius. Paryžius - pats romantiškiausias Europos miestas - su Eifelio bokštu, lauko kavinėmis, galerijomis, bažnyčiomis, Senoje atsispindinčiomis miesto šviesomis, su tūkstančiais gražiausius jausmus vienas kitam dovanojančių žmonių - sustingęs iš liūdesio ir beviltiškumo.
Palaikydami suaugusiųjų žmonių tikėjimą ir pastangas sugrąžinti tą sentimentalųjį Paryžių, kur skambant prancūziškai muzikai sukasi rausvos karuselės, o ant medinių arkliukų juokiasi laimingi vaikai, puošėme Paryžių peteliškėmis ir širdelėmis, žvaigždutėmis ir žaliais tikėjimo dobilėliais.
Vaikai savaip supranta miesto grožį, vaikiškai interpretuoja bauginančias politines žinias, bet norisi, kad šį kraupų faktą jie prisimintų kaip visų dorų žmonių pastangas darniai sugyventi, tikėti vienas kitu, pasitikėti, drauge kurti meną, drauge puoselėti Europos kultūrą, mokytis kalbų, dainų, kad tos dainos mus suartintų.

Mažais piršteliais vaikai dėliojo mažas - pačias gražiausias - detales, puošdami savo Paryžių, vaikiškai linkėdami, kad jis ir toliau būtų Europos svajonių miestu.

Kaip smagu matyti, kaip mūsų vaikai dalinasi žvaigždutėmis ir širdėlėmis, virvelėmis ir popieriaus juostelėmis.

Vaikų darbeliai ir vėl - jaudinančiai gražūs, bet gražiausia ir vertingiausia  yra bendros veiklos valanda - procesas, bendros veiklos malonumas, jauki atmosfera - laisva, bet rami.
Labai įdomu stebėti AK'MENUKŲ vaikus - kaip jie keičiasi, auga, kokie jie smalsūs, kiek daug žino, kiek daug suspėja.
Tikėkime, kad pasaulio galingiesiems užteks išminties išsaugoti taiką virš mūsų vaikų galvų.
Tą šeštadienį vėl švietė saulė, mūsų gerai nuotaikai pritardama. Norėjosi dainuoti net lauke. Gandras linksmai kaleno snapu, varnas kosčiojo savo narve, o vaikai tėveliams ir parko lankytojams sudainavo kelias daineles.
Ir parsinešėme namo   viena rausva širdele daugiau - už taikų Paryžių, už ramybę Vilniuje, už gerą jausmą, laikytis už rankų, kai trauki bendrą dainą...              

Šikšnosparniai

Gal girdėjote tokią trumpą pamokančią sakmę apie šikšnosparnį:

Šikšnosparnis

Kitą kartą buvo kilęs tarp žvėrių ir paukščių karas. Abu pulku ties Uralo kalnu didelį karą kėlė. Bet ilgą laiką karas nei vienai, nei antrai pusei nesisekė. Šikšnosparnis tad abiem pusėm tarnavo: kai paukščiai nugalėdavo, tai jis prie paukščių pristodavo, bet kai žvėrys laimėdavo, tai jis prie jų pristodavo. Kai jau buvo taika padaryta ir kariuomenė ėjo namo, šikšnosparnis vėl prie paukščių pristojo. Bet paukščiai jo dėl neištikimumo nepriėmė. Ir žvėrys jo nepriėmė.

Dėl to šikšnosparnis ir dabar, paukščių ir žvėrių nekenčiamas, slapstosi nuo jų ir tiktai vakare, kai visi gyvuliai sugula, išskrenda maisto ieškoti.

Bet tik sakmėje šikšnosparnis toks nemielas. Šiaip jau šikšnosparniai turi draugų. Ir mes au tapome šikšnosparnių draugais. Ir tėveliai, kurie atėjo šeštadienį paskaitos pasiklausyti.
Verkių ir Pavilnių regioninio parko gamtininkai ragino šikšnosparnius pažinti, globoti, pamilti, netrukdyti jų žiemos miego.
Juk ne tik pasakoje, bet ir realybėje taip: iš arčiau pažinęs, po bauginančia ar atgrasia išore gali surasti trapią, jautrią sielą. Svarbu pasidomėti, pažinti, prisijaukinti...

Pasiklausėme gamtininkų pasakojimo apie šikšnosparnius. Iš ilgo kalbėjimo aišku viena: šikšnosparniai vaikams nepavojingi. Jie netgi juokingi, labai įdomūs, Lietuvoje saugomi ir globojami.
Savotiškai gražūs:

Apie paukštelius gamtininkai papasakojo aiškiau: artėja žiema, vaikai ir jų seneliai turėtų pasirūpinti lesyklėlėmis. Kol sniegas užklos paskutines augalų sėklytes, turėsime laiko pasikartoti, kokias lesyklėles įsirengti, kuo lesinti zyles ir genius, kokių žvirblių Lietuvoje mažėja.
Dabar dar pasidžiaukime šikšnosparniais: 
  

šv.Martyno diena

Smagu pasijusti svaria didelio miesto dalimi.
Ypač, kai rankoje - savo rankomis sukurtas žibintas.Daug labiau šviečia!

Vaikų su žibintais eisena vakarėjančio Vilniaus gatvėmis... Praeiviai tikrai šypsojosi, gėrėjosi, ir tą vakarą nuskubėjo namo giedresni, ramesni, geresni. Ir mūsų Vilnius nuo šviesos, kuria pasidalino šį vakarą  vaikai, tapo dar jaukesnis.  

Kaip globosime Lietuvoje žiemojančius paukščius

Mieli gamtos mylėtojai,

Kviečiame į prasmingą gamtos pažinimo renginį. Susitikime ir susipažinkime, su kuo gi mes žiemosime.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, įgyvendindama Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamą visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą "Visuomenės aplinkosauginio sąmoningumo ugdymas praktinės gamtosaugos priemonėmis", kartu su VšĮ saviraiškos studija AK’MENUKAI maloniai kviečia miestiečius, mylinčius aplinką, į smagią gamtos pažinimo popietę vaikams ir tėveliams.

Sužinosime, kur ir kaip žiemoja šikšnosparniai, kaip juos globoti ir saugoti.

Ornitologas Gediminas Petkus papasakos apie Lietuvoje žiemojančius paukščius, išgirsime jų balsus, pamatysime ir pasimokysime juos pažinti, aptarsime lesyklų tipus ir gamybą.

Vaikai ir tėveliai turės galimybę aplankyti Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriuje esančių akvariumų kolekciją, pakalbinti ten auginamus gyvūnėlius.

Organizatoriai žada linksmą viktoriną ir prizų.

Lapkričio 14 d. (šį šeštadienį) 12 val laukiame Jūsų Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriuje (Džiaugsmo 44).

Kviečiame darželio auklėtinius, mokinius, tėvelius, senelius  ir pedagogus – visus gamtos mylėtojus!

Šeštadieninės AK'MENUKŲ mokyklėlės vaikučiai renkasi į užsiėmimus įprastu laiku - nuo 10 val. 

Mums reikia toliau mokytis dainelių, o darbelis šį šeštadienį - labai įdomus, atitinkantis būsimo susitikimo su gamtininkais temą... 

Išgersime arbatos po darbų, o tada keliausime į salę ir išmoksime maitinti žiemojančius paukščius.

 AK'MENUKŲ vaikų vardu labai labai kviečiame senelius, tėvelius ir gamtai neabejingas mamytes prisijungti prie pokalbių apie paukščius nuo 12 valandos.

Žibintas - vilties ir šilumos simbolis

Lapkričio  11 diena - šv.Martynas - paskutinė rudens šventė. Po šv.Martyno nelieka lapų ant medžių, ,,tik velniai laužo vantas'', t.y., tik vėjai blaškosi plikose medžių šakose.
Nuo seno šią dieną spėjami orai: jei šv.Martyno diena šilta, žiema bus šalta. ,,Jei per š.Martyną žąsis ant vandens, Kalėdos bus ant ledo''. Tai jei trečiadienį lis, tikėtina, kad artėjančios Kalėdos bus baltos ir gražios...
Šv. Martyno dieną tradiciškai buvo kepama žąsis. Galėtume ir mes, laikydamiesi tradicijų, žąsį šv.Martyno vakarienei paruošti.
Tiesa, jei trečiadienį lis, negalėsime  su AK'MENUKŲ vaikučiais keliauti į Getės instituto  (Goethe Institut) organizuojamą renginį - vaikų eitynes su žibintais. Visgi gal kam pavyks valandą anksčiau ištrūkti iš kontoros, apgaubti savo mažylį apsiaustu (kaip koks šv.Martynas!) ir nuvežti į šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo dominikonų bažnyčios kiemą. Su žibintuvėliu... Kad įžiebtumėme širdyje viltį ir šilumą.
Vaikai gamino žibintus su įkvėpimu. Bent kartą juos uždekite - dar geriau pamatysite, kokius dailius paveikslėlius suklijavo maži piršteliai.

Mokyklėlėje stengiamės puoselėti liaudiškas tradicijas ir tautosaką. Dainavome linksmą dainą, kaip ponas piemenėliui davė vištelę, kuri kiaušinėlius deda, iš tų kiaušinėlių vaikus veda - ,,gražučius, mažučius, geltonus''...
Belieka kaskart stebėtis, gėrėtis(!) ir mokytis iš vaikų - kaip jie džiaugiasi galėdami glostyti asiliuką, maitindami  gaidelį paskutiniais garšvos lapeliais. Tą patį asiliuką, tą patį baltą ponį, tą patį povą ir tą patį gaidį!

Stengiamės dėmesį dalinti įvairiems gyvūnams, aptarti ir pasimokyti, kaip juos auginti, kuo maitinti: kartais lankome triušius, pelytes, šinšilas, kartais daugiau laiko praleidžiame su poniais. Mėgstame koncertuoti papūgai.
Vaikams daug emocijų sukelia ir prijaukintas balandis, gyvenantis su asiliukais, ir pro šalį gudriai prasėlinantis katinas.
Ak, geri mūsų šeštadieniniai ,,namai'' Gamtos centre! Draugaujame su visais darbuotojais, kurie mielai atidaro tvartelių duris, praveria narvelius, kurie užrakinti įprastiems lankytojams.
Mes gyvūnams ir paukščiams po dainą padainuojame: apie gandrą, apie oželį, apie asilą, kuris su gegute susiginčijo, ,,kuris gražesnę dainą užtrauks gaida smagia..."
Toks paprastas santykis su liaudiška daina ir gamta sušildo širdelę, lyg šv. Martyno žibintas... 

.Vilnius - Panama - Vilnius. Rudens atostogos su AK'MENUKAIS

- Kai nežinai kelio,- pareiškė Meškiukas,- pirmiausia reikia rodyklės.
Tad iš dėžės jis padirbo rodyklę.

Rudens atostogoms šiemet pasirinkome kultūrinę kryptį. Iš tikrųjų lepinomės: ne tik neįprastai šiltos, saulėtos ir romantiškos dienos, bet galimybių prisodrinta kultūrinė Vilniaus atmosfera, galimybės, kurios yra čia pat, bet skubėdami jų nepastebime arba atidėliojame.

O mes nebuvome nuėję niekur toliau, tik iki lauko galo,- pasakė kiškis.- Tas laukas ligi šiolei ir buvo mūsų svajonių šalis, nes ten auga javai, kuriais mes mintame. Bet nuo šios dienos mūsų svajonių šalis bus Panama. O, Panama labai graži, ar ne, ežiuk?

Vilnius - jaukus, saugus, nedidelis, bet ir ne mažas, kunkuliuojantis renginiais - moderniais ir netikėtais, viliojančiais, o taip pat traukiantis į istoriją saugančius muziejus, galerijas ir teatrus - su jau pripažintais vardais, neištrinamais kultūros faktais.
Braidėme senamiesčio gatvėmis (kiek leido neįpratusios daug vaikščioti šių dienų pradinuko kojelės), įeidami ir išeidami pro senuosius miesto vartus, gėrėdamiesi Vilniaus kalvomis, paminklais ir bažnyčiomis.
Pasibeldėme į Teatro, muzikos ir kino muziejaus duris (šiuose rūmuose kažkada buvo ir teatras, ir vaistinė...), suradome puikią edukacinę erdvę, nuoširdžius darbuotojus, sužinojome apie lietuvių liaudies instrumentus, dovanų parsinešėme linksmą liaudies dainą...

...Netrukus jie sutiko du žmones – kiškį ir ežį, kurie gabeno į namus savo derlių. 
- Užeikite pas mus,- pakvietė šiedu,- galėsite pernakvoti. Mes visuomet džiaugiamės svečiais, jie vis papasakoja ką nors nauja.

Meškiukas ir Tigriukas įsitaisė ant jaukios sofos.
- Tokia sofa – geriausias dalykas pasaulyje,- nusprendė Tigriukas.- Panamoje mes irgi nusipirksime tokią sofą, tuomet tikrai turėsime visa, ko širdis geidžia. Ar ne?
- Taip,- pritarė jam Meškiukas.

Didelės ir mažos LĖLĖS teatro lėlės, gyvenančios muziejuje, taip pat džiaugėsi vaikų apsilankymų. Ruduo - prisiminimų ir romantikos laikas.

Paskui jie pamatė senį lapiną, kuris kaip tik ruošėsi švęsti savo gimtadienį su žąsim. 
- Kur čia kelias į Panamą? – paklausė Meškiukas.

Ypač svarbu mums buvo aplankyti Rasas. Tikiuosi, kad vaikai atsimins bent kelias svarbias pavardes, kad jų širdyse liks savo rankelėmis uždegtos atminties žvakelės šviesa. Kopėme atminties kalneliais, ieškojome siaurų pažinimo takelių - atsargiai, pagarbiai...

Kitame krante jie patraukė paupiu, ir Meškiukas tarė:
- Gali ramiai žingsniuoti man iš paskos, aš žinau kelią.
- Tada mums niekas nebaisu,- pasakė Tigriukas.
Juk gerą eiti šalia to, kas žino kelią, tiesa?

Nacionalinė dailės galerija - kitokios erdvės: modernu, erdvu - į viršų ir į požemius - tiek daug mums parodė menotyrininkas Povilas. Svetingai sutikti, vaikai atsipalaidavo (jaunoji karta modernioje galerijoje!), kūrė skulptūras ir vaikiškus paveikslus. Laikas prabėgo nepastebimai.

— Kaip mums gera,— sakydavo Tigriukas, 
— turime visa, ko tik širdis trokšta. Ir nieko nesibijome. Mes gi tikri stipruoliai. 
Tiesa, Meški? — Taip,— pritardavo jam Meškiukas.— Aš stiprus kaip meška, o tu stiprus kaip tigras.Ko daugiau norėti?