Apie stovyklą - su žibintais, vainikais ir paveikslais...

Stovyklos savaitė - kaip birželio naktis - kaip vienas mirksnis...
Be abejonės, vaikai papasakos įspūdingiau, kas liko atmintyje: tirpstančio vaško kvapas ir žvakių liejimas, o gal tamsoje sužibę stikliniai pačių dekoruoti žibintai, išdabinti spalvotais stikliukais.

Gal atmintyje liks didžiulės Nacionalinės dailės galerijos erdvės ir balti platūs laiptai, vedantys į nepažįstamą pasaulį - netikėti motyvai ir spalvų deriniai, vaikams neįprasta formų estetika ir kartais šokiruojantys siužetai.

Atrodo, dailės galerija tikrai įkvėpė mergaites, nes paskutinę stovyklos dieną tapyti darbai - įspūdingi, o vaikų darbų galerija buvo kuriama su didžiuliu užsidegimu ir meile.

Be abejonės, stovyklos ,,razina'' tapo nakvynė - be mamos ir be tėčio... Menkus besikaupiančius liūdesio debesėlius išblaškė laužas, vasariškas naktinėjimas su keptais zefyrais, su supynėmis, mergaitišku juoku ir vaikišku nuovargiu po ilgos dienos: iki saldaus miego buvo belikusios dvi neilgos pasakos... 

 O tada išaušo dar viena nuostabaus grožio diena...

Pleneras baigėsi. Paprastai kūrėjai kažką stovykloje palieka. Šįkart liko tai, kas brangiausia - saulėtos vaikiškos vasaros įspūdis - noras savo rankomis kurti grožį, draugauti, dalintis, suprasti, padėti, džiaugtis, mokytis iš kitų. Dar - linksma rausva dainelė, tapusi kiekvienos stovyklavimo dienos priedainiu.

Iki naujų susitikimų!

STOVYKLAUJAME - IŠKYLAUJAME

I. PIRMOJI DIENA

Susirinkome,

... o paskui išėjome į laukus

Pakeliui sutikome triušį, šešką, pulkelį vištų, traktorininką Mykolą, būrį berniukų (dalis - iš matymo pažįstami) iš KITOS stovyklos (iš tos, kuri už tvoros), vištas su ką tik išperėtais mažyliais, prijaukintą balandį, beveik prijaukintą katiną, tada dar šunį (gyvas, bet po žemėmis), povą, kurio plunksnos kažkada buvo daug gražesnės, tada dar pulką avinų, dvi lamas, garsiai bliaunantį asilą Valentiną, keletą labai lėtų sraigių, vieną labai gražų vabalą ir vieną labai malonią gyvūnų prižiūrėtoją, kuri turi tris vaikus, todėl žino, kad vaikams labai reikalingos nešvarios kranklio plunksnos ir mums jų davė, kiek tik buvo kranklio narve.

O tada ėjome toliau. Per labai gražiai žydinčią pievą ir per labai negražiai prišnerkštą mišką (Pavilnių regioninis parkas). Iki pat gyvūnėlių kapų ėjome, kol trims mergaitėms atsibodo mašalai, o mašalams atsibodo visos kitos mergaitės, kurios nekreipė į juos dėmesio. Ir erkės nebuvo pasiskiepijusios nuo vaikų, todėl nenorėjome jų sutikti, taigi pasukome atgal.
Tiesa, vis su knygomis. Razumniukai:)

Tose knygose - gražiausi pievų žiedai...

 O kas gi čia? Kiaušiniai - ne kiaušiniai...

Atsakymas - po trijų dienų!

Lėlės iš skiaučių

AK'MENUKŲ studijos lagaminas atsivėrė Raitųjų skautų stovyklautojams. Šįkart gaminome linksmas figūrėles ir romantiškas lėles iš skiaučių.

 Jaunieji kūrėjai derino medžiagos spalvas, dar neįgudusiais piršteliais kantriai rišo siūlų galiukus, džiaugėsi lėlių šukuosenomis, papuošalais ir aksesuarais.  Gi skudurinės figūrėlės, apsidairiusios, kur čia joms buvo lemta gimti, klapsėjo savo moderniomis akimis, pritaisytomis ant senovinio veido, kraipėsi ir šokinėjo ant akmenų, laipiojo medžių šakomis. Skautams beliko tik visus tuos lėlių judesius ir šėliones įgarsinti.
Klubas RAITIJA - geras AK'MENUKŲ studijos draugas, bendramintis ir kaimynas.
Džiaugiamės, kad drauge praleidome keletą smagių kūrybinių valandų.  

Kad vaikystės paukštis pakiltų

 Siunčiame gražiausius saulėtus linkėjimus - tegu Jūsų vasarą puošia dainos, šypsenos, balionai, šypsenos...
Linkėjimus palydi nuotraukos iš Basių bendruomenės šventės, kurioje dainavo AK'MENUKŲ studijos vaikai. Kad vaikystės paukštis pakiltų!