2016 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Draugystės rate

Mieli AK'MENUKŲ studijos draugai,
šis paskutinis metų internetinio dienoraščio  įrašas - Jums.
Kai ištrūksime iš kasdienybės darbų rato, kai išgirsite kalėdinių varpelių skambėjimą, tai žinokite, kad šventinių sveikinimų chore - vaikiški balsai - tai AK'MENUKAI.
Skubu padėkoti vaikų vardu, bet labiausiai - savo - Dalios Ivanauskaitės - vardu Jums, kurie su saviraiškos studija AK'MENUKAI nuoširdžiai draugaujate: žadinate šeštadienio rytą vaikus, ateinate patys lieti žvakių ir kalti lesyklėlių, atsivedate draugus. Dėkoju, kad apie AK'MENUKUS gražiai galvojate ir gražiai kitiems papasakojate.
AK'MENUKAI išlieka maža studija, kurioje svarbus kiekvieno žmogaus vardas ir balsas, kiekvienas darbelis ir kiekvienas balsas liaudiškoje sutartinėje.
Jūs mane suprantate ir pritariate, o palaikydami šiais metais AK'MENUKŲ studijai skyrėte dalį pajamų mokesčio. Sąskaitoje Jūsų skirti trys šimtai eurų! Kapeika prie kapeikos... Kai kuriuos žinau, kad skyrė. Numanau, kas dar galėjo AK'MENUKAMS 2% paskirti. Ir dar gal kažkas...
Jums visiems kartu ir kiekvienam asmeniškai dėkoju.
Mes ir toliau laikysimės tų pačių nuostatų - bendruomeniškumo, draugystės, kaiminystės puoselėjimas, vaikų kūrybiškumo skatinimas, etninių tradicijų pažinimas...
Papuoštas kalėdinis langas džiugina ir kaimyną.
Šventinės lemputės mirksi visiems gatvės vaikams. Dalinkimės grožiu, gėriu, šypsenomis, šiluma, duonos trupiniu ir šventiniu pyragu.
Likime tame pačiame draugystės rate!
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų!
   

2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Pasveikink draugą

Prieš keletą (prieš kelioliką ar keliasdešimt ?...) metų radijas ir TV mus intensyviai mokė ekologijos, gėdindamas kiekvieną, kuris drįso į namus gyvą miško eglutę parsinešti. Nu nu nu, negalima medelio skriausti, negalima miško egoistiškai kirsti (nebent tik vieną genio nukirstą šaką dėdė miškininkas duotų), NE E KO LO GIŠ KA. Reikia pirkti ,,daugkartinę'', bla bla bla ir bla bla bla. Girdėta istorija.
Bet ratas greitai apsisuko. Dabar jau pirkti dirbtinę eglutę - NE E KO LO GIŠ KA: skatina gamybą, jos atvežimas iš tolimos šalies (!) plonina ozono sluoksnį. Madinga ir mandagu puošti tikrą tikriausią žalią eglutę iš miško, pirktą prie Žirmūnų IKI:) Tokia eglutė ozono sluoksnio neplonina (ji pati stebuklingu būdu iš miško ateina, o po Trijų Karalių ramiai sau ekologišku žingsniu išeina, neteršdama oro. Juk čia tau ne kokia daniška kiaulė...), tokia eglutė kvepia mišku, visi ŽMONĖS facebooke fotografuoja savo tikrą žalią ir vėl ekologiška virtusią eglutę.

Kai viena tokia šalis prigamino ir mums prisiuntė vienkartinių stiklinių, lėkščių, šakučių, net ,,šampano taurių'',  sutaupėme indų ploviklio, neliko problemų, rengiant kepsnių vakarėlį. Vienkartinius puodelius ypač pamėgo kavos pardavėjai. Pilnos gatvės ,,siurblių'' su gražiais kartoniniais puodeliais rankose. Sutaupoma vandens ir kitokių išlaidų indų plovimui.
O dabar girdžiu - NE E KO LO GIŠ KA. Kas norės gauti kavos į vienkartinį puodelį, turės už jį sumokėti vieną ,,eurą'' (jei prisimenate, tai mūsų trys su puse lito, taip praradusių bet kokį orumą ir vertę... Kaip koks nusigyvenęs klasiokas, gėda žmogui prisipažinti, kad su juo kažkada pagarbiai elgėmės). Tik spėk susigaudyti, kad pataikytum į koją su ekologija.

Va, girdėjau, kad valstybinės įstaigos (o gal ir kiti mūsų gyvenimą vadybinantys specialistai, jų pagalbininkai ir konsultantai bei gudrių verslų tarpininkai) vieni kitiems - reikalingiems žmonėms ir kitiems ,,žmonėms'' (na, čia tie, kurie ne Naujosios Vilnios, bet Tymo turguje ketvirtadieniais perka) nustos siuntinėti sveikinimus paštu. Naudosis elektroniniu paštu (čia turbūt po to, kai Masiulio židiny tų pinigų truputį rado). Kai Masiulis buvo Susisiekimo ministru, tai ne tik sveikinimai šv.Velykų proga, bet ir mokėjimo pavedimai tokiai įstaigai VMĮ per AB Lietuvos paštas ėjo. Bet mes čia ne apie Lietuvos geležinkelius. Ir ne apie Lietuvos paštą. Ir net ne apie Masiulio židinį, o apie Kalėdų ugnį, viltį ir laukimą, kuriuo norime su artimaisiais pasidalinti.
Kai buvau maža, mama iš anksto pirkdavo pačius gražiausius atvirukus, pačius gražiausius pašto ženklus, juos su meile skirstė draugams ir toliau gyvenantiems giminaičiams, siuntė, užrašiusi gal banalokus, bet linkėjimus iš širdies. Ir tokių pačių sveikinimų gaudavome : džiaugėmės atvirukais. Vaikams - su nykštukais, su Kalėdų eglutėmis. Suaugusiems - su dviem taurėmis šampano apsnigtų eglišakių fone.
Šiandien pašte mačiau atvirukų stendus. Ir kainas. Be siuntimo dar.  TOKIOS kainos. Gerai, kad NE E KO LO GIŠ KA tapo atvirukus rašyti. Ir už tą kainą netgi nelabai LO GIŠ KA. Mažo siuntinėlio siuntimas (pačiu pigiausiu, lėčiausiu ir primityviausiu beasmeniu būdu)  į Maskvą  kainavo septynis modernios valiutos vienetus (kokius dvidešimt penkis nusivalkatavusius litus). Čia be turinio:)
Va, ir pasveikink draugą.
Žinau, kad Maskvoje turėti draugų - NE E KO LO GIŠ KA ir NE LO GIŠ KA.  Nespėju su mada:)

Tas galvojimas apie paštą, apie sveikinimus, apie atvirukus, apie standartinius sveikinimo žodžius iš interneto, apie ,,privalomus'' sveikinimus, kuriuos moderniu elektroniniu paštu siuntinėja žmonės vieni kitiems, kas netingi, telieka tarp eilučių. Nesveika apie tai galvoti.
O ,,eilutėse'' šeštadienį   buvo nuoširdumo tema: vaikų rankomis pagaminti atvirukai - žiemos vaizdeliai su snaigėmis ir kiškiais, Kalėdų Seniais ir blizgančiais burbulais, iš dangaus besileidžiančiais angelais.
Tikiuosi, kad tie pilni vaikų meilės atvirukai nenusimes, bet gražiausių metų švenčių išvakarėse  pateks į Močiutės, Krikšto Mamos ar Anglijoje gyvenančio Dėdės pašto dėžutę. Ir nesvarbūs bus žodžiai, užteks tik to vaikiškomis rankomis iškirpto angeliuko, kad sentimentali išdavikė ašara primintų vaikystės eglutę, prie šventinio stalo susėdusius namiškius, močiutės kisielių. Kad angelas įžiebtų viltį, jog kitais metais susitiksime dažniau.  

2016 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Kalėdinis langas

Pučia vėjas atšiaurus,
Speigo žingsniai žvanga.
Žydi sniego lelija
Ant ledinio lango!
Pro vaikystės kalėdinį langą pasaulis saldesnis... Smalsios ir patiklios vaiko akys mato pusnyje Kalėdų Senelio pėdas. Labai nori tas pėdas pamatyti! Nori stebuklo, o tuo savo tikėjimu, žaidimu, laukimu, nekantrumu sukuria didžiulę šventę visuose namuose. Mes patys mintimis grįžtame į vaikystę: štai mes su tėveliu puošiame eglutę Kūčių vakarą, iš virtuvės sklinda saulėgrąžų aliejuje kepamos žuvies kvapas, ant palangės sustatyti gražiausi stikliniai išpilstyto kisieliaus dubenėliai, o mama štai jau kviečia kočioti ir pjaustyti kūčiukų... Tuoj pat ragaujame juos visi. Per šventę vėl būsiu voverė - ilgą eilėraštį reikės išmokti, o mama vėl ištraukė kažkokį seną kietą kailį siuva prie sijonuko - čia uodega. O taip norėjau būti snaige, kaip visos mergaitės. Bet deklamavau ilgus eilėraščius, gaudavau ,,roles'', todėl su širdgėla žiūrėjau, kaip ,,visos'' sukasi snaigių ratelyje. (Tik vėliau negrįžtamai pamėgau ,,ilgo dialogo rolę'', kad ir su kieta uodega prie sijono:)

Su vaikais mes taip stipriai dirbome. Labai stengėmės. Maži piršteliai stengėsi tvirtai surišti žalias šakeles, papuošti jas sniegu, pritvirtinti sausainių namelį. Klausėmės kalėdinių dainų, kartais drauge paniūniuodami, ir nuotaika buvo ypatinga - švenčių laukimas kabėjo ore.

Man atrodė, kad visi iki vieno buvo savo darbeliu labai patenkinti. Aš buvau patenkinta procesu.
Tada valgėme saldainius, ir net sniegu pasidžiaugti suspėjome.

Gerai, kad paslidinėjome, nes šių metų gruodis vis dar labai nepastovus. Vėl braidome po balas.
Atbriskite ir poryt į mokyklėlę - gaminsime kalėdinius atvirukus. Pats laikas juos išsiųsti. Labai laukia močiutės, seneliai, pusseserės ir krikšto mamos. 

Dovanų - nuostabus Liutauro Degėsio eilėraštis:

  Sidabrinė žiema
 Bus tylu, kad ir tu atbusi.
 ir per sodą ryte eidama
 Tu laiminga lengvai atsidusi:
 - Pagaliau sidabrinė žiema.
 Blyškiai šyptelės saulė per ūką,
 Paukštė šūktels girioj viena,
 ir blizgės lyg žavus atvirukas
 Po sniegu užpustyta diena.
 - Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,-
 Pagalvok vakare migdama.
 Apie žiemą gražiausią dainelę
 Tyliai tyliai dainuoja mama.


2016 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Asmenukė

Jei nusipirkote naujus batus - ASMENUKĖ SU BATAIS.
Jei atostogaujate Graikijoje - ASMENUKĖ PRIE AKROPOLIO GRIUVĖSIŲ.
Jei gulite prieš TV su katinu - ASMENUKĖ IŠ MIEGAMOJO.
Jei sninga - ASMENUKĖ SU PIRMOMIS SNAIGĖMIS.  

Neatsiliekame ir mes.
ASMENUKĖ: LIEŽUVIU GAUDAU PIRMĄSIAS SNAIGES:
 

Nuotraukoje namatyti, bet čia  - mažostelefono dydžio ,,nuotraukos''.


O po to  - laaaaaaabai didelė ASMENUKĖ. Ką čia  ,,asmenukė'', tikra didelė ,,ASMENĖ'':




Daugiau nuotraukų yra čia.
Ir AK'MENUKŲ facebooke.