Rudens spalvos

Vaikams patinka mįslės. Tiko ir patiko!
Vaikams patinka dainuoti. Ypač tas dainas, kurias jie jau gerai moka - tada jaučiasi tvirtai, traukia nesivaržydami. Pakartojome pusę AK'MENUKŲ repertuaro.
Labai jau mėgstame ,,grybus rauti". Nepatikėsite, bet vėl rinkome poras, sukome ratą po rato - toks geras tas žaidimas. Irgi prie rudens temos tiko.
Stengiamės visgi ir kažką naujo sužinoti. Šįkart - apie medžius. Vaikus labiausiai turėjo nustebinti baobabas - medis, lyg šaknimis į dangų žiūrintis, keistas, senas, apipintas legendomis. Turėjo, bet nenustebino. Šiuolaikiniam vaikui baobabas - kaip mums šermukšnis prie kaimo tvoros. Pusė vaikų iš karto papasakojo, kaip atrodo baobabo vaisiai, nes yra jų ragavę, o kai kas matė gi tą baobabą. Kur? Ogi Zanzibare! Zapyškyje nebuvę, bet jie buvę Maldyvuose ir Zanzibare. Y karta?

Taip gerai, kad visgi ir iš Zanzibaro Lietuvon sugrįžę, baobabo vaisių prisivalgę, dėliojo lietuviško šalto ir drėgno rudens numargintus lapus, džiovintas vasaros gėleles - derino, lipdė, kūrė rudens peizažą.

Įvairias priemones derinome. Visas:)  Rudeniniu auksu sutvisko - ir Vilniaus kalvos, ir vaikų darbai. Gal per daug, bet toks tas ruduo - kai jau drebia, tai iš širdies.

Kitą šeštadienį kalbėsime apie burtus, apie raganas, apie laumes, gyvenančias liaudies pasakose ir tamsiuose namų kampuose - už durų, po lova, palėpėje...

Mamytes ir tėvelius (visgi ypač mamytes), kurios mėgsta žaisti, išbandyti naujas veiklas, pavakaroti su su kaimynėmis, kurios nebijo raganų ir gali temstant išeiti iš namų, kviečiu prisijungti prie Pavilnio bendruomenės  - ateikite į amatų dirbtuvėles KAD ŠIRDYJE ŠVIESA UŽGIMTŲ:
 https://www.facebook.com/events/600546190152246/

Pirmasis amatų dirbtuvėlių vakaras - jau šį antradienį  - spalio 25 dieną nuo 18 val.(Vandens g. 9).
Iš gėlių popieriaus gaminsime žibintus. 

Organizuojami net penki nemokami užsiėmimai. Ir medžiagomis, ir mokymu pasirūpins organizatoriai. Tik pyrago ir arbatos atsinešime, šiluma ir šviesa pasidalinsime, paskutines praeinančių metų dienas gražiai apšnekėsime.
Nepamirškite, kad REIKIA REGISTRUOTIS IŠ ANKSTO. Dėl darbelių specifikos (reikia iš anksto paruošti priemones, pan)  dalyvių skaičius - ribotas.

Modernus gyvenimas ir retro mada

- Kas yra SENOVĖ? 
- Ar pernai buvo SENOVĖ?
- Bet kai tu, mama, ėjai į mokyklą (Panevėžyje, Sedoje arba Molėtuose), tai  tada buvo SENOVĖ? 
- O SENOVĖJE, kai buvai maža, jau buvo telefonai?  
O mums atrodo, kad mokykliniai metai buvo taip neseniai... Ir telefonai jau buvo, ir liftai, ir lėktuvai. Ir žąsų mes tikrai neganėme. Jau buvo elektra ir elektriniai piemenys, SONY magnetofonai ir diskotekų burbulai.

Kalbėjome su vaikais apie SENOVĘ. Apie tą ,,tikrą'', prieš šimtą ir prieš du šimtus metų.  Ir apie retro: senovinius automobilius, vėl ir vėl madingas senovines šukuosenas. Apie sentimentus, prisiminimus, senelių relikvijas ir atminimus.
Tarpukario žurnaluose vaikai surado įdomių nuotraukų ir mūsų akims linksmų tekstų.

Senoviniams automobiliams ,,restauruoti'' prireikė daug kruopštumo ir kantrybės.

O popierinės lėlės, atsiradusios tikrai daug seniau nei Monstrės ir Barbės, šiuolaikinėms mergaitės vis dar žadina kūrybinę vaizduotę - joms reikia naujų suknelių ir skrybėlaičių, viena už kitą gražesnių.

Vaikai vieningai nusprendė, kad SENOVĖJE gyventi jie nemokėtų - jiems reikia šviesoforų, televizoriaus, mygtukų, fabrikų ir milijonų daiktų, kurie juos supa ir yra tapę jų ,,lizdo'' dalimi.
Bet ar galėtų ,,senovinis žmogus'' suprasti šiandienos realybę?
Pavyzdžiui, ką jis darytų su šiukšlėmis? Ar žinotų, ką mesti į geltoną, o ką - į žalią konteinerį?  Kodėl SENOVĖJE nebuvo šiukšlių rūšiavimo konteinerių?
Vaikai namo parsinešė ekologiškumo mokančias knygeles, pilnas žaidimų ir užduotėlių. Nenumeskite jų. Vartydami jas su vaikais, drauge pasvarstykite, koks nesustabdomas vartojimo ratas mus suka. Ir tiek nedaug laiko lieka sentimentams, lėtam arbatos gėrimui, storų išmintingų knygų skaitymui, laiškų rašymui.  Nors stengiamės laiką branginti, visos valandos moderniai ,,surūšiuotos".
Nereikia nei tešlos minkyti, nei austi, nei arkliu į Rygą važiuoti, o laiko  - kaip nėra, taip nėra. Iki pat kalendorinių metų galo laikas jau ,,surūšiuotas" - ir  mūsų, ir vaikų. SENOVĖ mums negresia:)
 

Kuriame miestą. Medžio dirbtuvėlės

Vilnius - visomis rudens spalvomis žavintis mūsų miestas. Nuo televizijos bokšto atrodo pasislėpęs miškuose. Miestas prie Nėries ir Vilnelės. Tarp kalvų. Su sentimentaliu ir be galo jaukiu senamiesčiu. Daugiatautės kultūrinės atminties simboliais nusėtas.  Akyse modernėjantis Vilnius!

Nei per didelis, nei per mažas. Jo ateitis priklauso mūsų vaikams.

Tapome architektais ir kūrėme miesto planus - su gatvėmis, oro uostais, aikštėmis, parduotuvėmis, su meno mokyklomis ir bankais, su statybos įmonėmis, su bažnyčiomis...

Užduotis - derinti dviejų architektų nuomonę - planą vaikai kūrė dviese, pasitardami ir pasiginčydami, bet nesipykdami, vienas kitą papildydami. 

  O tada tapo konstruktoriais. Tai, ko gero, sunkiausia! 

Ne visos architektūrinės idėjos buvo įgyvendintos, sudėtingus pastatus teko konstruoti iš naujo. 

Paskui - kantrybės reikalaujančios statybos: statybines medžiagas reikėjo paruošti (šlifavome medines detales), laikytis statybos taisyklių (neišsitepti dažais, saugoti ir draugo rankovę ir grindis...). O dažėme statybiniais dažais, skirtingomis spalvomis, saugodami dar netvirtai sulipusias detales.

Patikėkite - smagu žiūrėti, su kokiu užsidegimu vaikai derino detales, rinko spalvas. Jų rankose medžio kaladėlės pavirto moderniais gyvenamaisiais namais, bankais, bažnyčiomis. Net lėktuvais!

Tiesa, ne visi lėktuvai sėkmingai nusileido. Bet ašarų nebuvo. Turbūt todėl, kad pats kūrybos procesas suteikė daug emocijų. Ir džiaugsmo! Kiekvieno darbas - vis kitoks - ir paskirtimi, ir forma, ir spalvomis. Nė vieno nuskriausto, nes visko reikia ateities miestui.  

  

Miestui reikia mūsų vaikų fantazijos, kruopštumo, kūrybiškumo, o labiausiai - sugebėjimo nušlifuoti kampus tiesiogine ir perkeltine prasme, kad  jų kuriami miestai būtų pilni spalvų, tolerancijos ir taikos. 

Gėlių popieriaus vitražai

Pagyvenusių žmonių dieną švietė saulė. Buvo įtikinamai šilta, gražu, norėjosi tik vaikštinėti parko takeliais... Ir norėjosi kurti. Gaminome gėlių popierių. Žinoma, kad su tikromis gėlėmis.

Štai kas mums pavyko:

Buvo ir močiutė. Tiesa, tokia elegantiška, jauna, kad nė neįtartum, kad ji - MOČIUTĖ. Energijos - kalnas, spinduliuojanti šypsena, skubanti, keliaujanti... Žodžiu, labai nepanaši į tą, kuriai Raudonkepuraitė nešė pyragėlius (man atrodo, kad šiuolaikinės močiutės net nevalgo pyragėlių. Jos turbūt veganės, laikosi dietų. Kaip kitaip būtų tokios gražios!).

Siunčiame visiems jaunatviškiems žmonėms linkėjimus, su saulės spinduliais prasiskverbiančius pro džiovintų gėlių popieriaus vitražus.
Va taip:

Gaila, kad negalite pamatyti ,,gyvai''...