Vilnius - visomis rudens spalvomis žavintis mūsų miestas. Nuo televizijos bokšto atrodo pasislėpęs miškuose. Miestas prie Nėries ir Vilnelės. Tarp kalvų. Su sentimentaliu ir be galo jaukiu senamiesčiu. Daugiatautės kultūrinės atminties simboliais nusėtas. Akyse modernėjantis Vilnius!
Nei per didelis, nei per mažas. Jo ateitis priklauso mūsų vaikams.
Tapome architektais ir kūrėme miesto planus - su gatvėmis, oro uostais, aikštėmis, parduotuvėmis, su meno mokyklomis ir bankais, su statybos įmonėmis, su bažnyčiomis...
Užduotis - derinti dviejų architektų nuomonę - planą vaikai kūrė dviese, pasitardami ir pasiginčydami, bet nesipykdami, vienas kitą papildydami.
O tada tapo konstruktoriais. Tai, ko gero, sunkiausia!
Ne visos architektūrinės idėjos buvo įgyvendintos, sudėtingus pastatus teko konstruoti iš naujo.
Paskui - kantrybės reikalaujančios statybos: statybines medžiagas reikėjo paruošti (šlifavome medines detales), laikytis statybos taisyklių (neišsitepti dažais, saugoti ir draugo rankovę ir grindis...). O dažėme statybiniais dažais, skirtingomis spalvomis, saugodami dar netvirtai sulipusias detales.
Patikėkite - smagu žiūrėti, su kokiu užsidegimu vaikai derino detales, rinko spalvas. Jų rankose medžio kaladėlės pavirto moderniais gyvenamaisiais namais, bankais, bažnyčiomis. Net lėktuvais!
Tiesa, ne visi lėktuvai sėkmingai nusileido. Bet ašarų nebuvo. Turbūt todėl, kad pats kūrybos procesas suteikė daug emocijų. Ir džiaugsmo! Kiekvieno darbas - vis kitoks - ir paskirtimi, ir forma, ir spalvomis. Nė vieno nuskriausto, nes visko reikia ateities miestui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą