Kalėdiniai burbulai

Jau nesistebime, kad gruodžio mėn skubame dar labiau nei įprastai. Nebaigti darbai, vaikų renginiai, pasiruošimas Šventėms. Nors žinome, kad sausio 1 dieną niekas nepasikeis, bet norisi dar tiek daug suspėti būtent iki šių metų pabaigos.
O šiemet dar patiems ir gamtos darbus reikia daryti - sniegą ir šerkšną reikia patiems susikurti. Atrodo, kad Lietuvos emigravo net žiema. Rūdys graužia mūsų pačiūžas.
Vaikai dar žino, o anūkams jau gal teks nostalgiškai pasakoti, kas yra šaltis, kas yra rogutės, ir kaip mes ledą liejome ir džiaugėmės pačiūžomis.  Ak...

Kai lietingą vakarą sėdėsite prie lango, už kurio tik pilka migla, spalvų pasiilgusioms akims galite rasti vaikų darbeliuose. Štai kaip jie prieš savaitę kūrė pingvinų namus:

Paskutinį praeinančių metų šeštadienį skyrėme kalėdinių burbulų dekoravimui.
Taip smagu ieškoti motyvų, derinti spalvas, formas, įvairią dekoravimo techniką, o labiausiai - matyti, kokį gražų darbelį galima sukurti savomis rankomis. Vieną vienintelį, kitokį, nepakartojamą, ypatingą...

Tikiuosi, kad dauguma užsikrės noru  piešti, siūti, lipdyti, kurti, o savo darbus dovanoti, džiaugtis ir vertinti kitų žmonių rankų darbą.
Pamokėlėse mes mokomės dalintis. Mums gerai sekasi!
Ypatingai intensyviai pratinamės tvarkos: karoliukai ir adatėlės turi sulipti į savo dėžutes, teptukai ir indeliai - švarutėliai  - atgal į lentynas, popieriaus ir siūlų likučiai - į šiukšlių dėžę. Vaikai noriai serviruoja stalą arbatai, labai mėgsta vaišinti vienas kitą, dažniausiai patys išplauna puodelius.
Ir taip noriai dainuojame! Dirbdami, o ir prie arbatos...
Šįkart bandėme įveikti dvi sutartines. Kai gerai sutariame, tai ir sutartinės pavyksta.
Net minkštakiautis vežlys Samsonas išlipo (tiksliau, iššoko) pasiklausyti. Beje, jam taip pat patinka bendrauti, jis seka paskui vaikus, norėdamas prisiglausti.

Kaip tik taip ir norime gyventi - vieni kitiems pritardami, perimdami pradėtą posmą, palaikydami iniciatyvą.
Metams baigiantis, dėkoju Jums, Tėveliai, už palaikymą, supratimą, už draugystę, už dar vienus puikius kalendorinius metus, praleistus drauge, kaimyniškai bendraujant, kartu auginant vaikus.
Pats gražiausias laikas - šv.Kūčių vakaras su artimaisiais, Kalėdų dienos - išpuošti namai, laimingi tėvai, vaikų džiaugsmas, išpakavus dovanas...

Tegu pakvimpa pyragais su cinamonu, tegu laikrodžiai nustoja suktis kasdienybės ritmu, tegu ramybė ir šventinė nuotaika Jūsų namų kuo ilgiau nepalieka. Šitas laikotarpis toks trumpas: kol dar maži vaikai, kol dar gyvi tėvai, kol supasi ant eglutės šakos vaikų pirščiukais sutvertas blizgantis burbulas. Tai pats gražiausias gyvenimo laikas. Daugiau jau taip niekada niekada nebus...
Apkabinu Jus tvirtai, ant Naujųjų metų slenksčio linkėdama sveikatos ir norų išsipildymo.        

Eglutė

Lietuvos miestai gražiai rungiasi, kuris įdomesnę Kalėdų eglutę papuoš. Puiki tradicija! Ir mes prie arbatos galime padiskutuoti pagaliau ne apie religinius skirtumus ir ekonomines baimes, o apie eglutę, apie šventę, apie tai, kas labai tinka prie imbierinių sausainių.
Turbūt jau maišote džiovintų vaisių ir riešutų pyragus, kuriuos brandinsite tris savaites, o Kalėdų dieną jaudinsitės, ar pakankamai drėgnas, ar ne per daug prieskonių... O gal stumdotės eilėse parkavimo aikštelėse, nes dar trūksta dviejų dovanėlių - seneliui ir tetai Petrutei:) Turbūt, kaip ir aš, nežinote, ką Kalėdų Senelis padovanos Jūsų vaikui, nes spalvinimo knygelių, dūdelių, lėlių, kaladėlių , mašinėlių jau pilnos lentynos.  Dar viena knygą? Bilietą į spektaklį? Keksiukų kepimo formeles ir spalvotus ,,pabarstukus''?  O gal dovanas gaminate patys, jaukiai susėdę prie įžiebtos eglutės?
Jau jau  prasidės koncertai mokykloje, darželyje, vakarėliai darbe. Rodos, sunku suspėti, bet kasmet suspėjame, o paskui džiaugiamės visus metus. Ir dar ilgiau džiaugiamės. Pažiūrėkite senas nuotraukas - kokias gražias karnavalo kaukes buvome vaikams pagaminę (ir kaip jie užaugo!),  jaukiai pavakarojome su kolegomis (kokie jauni TADA buvome, o kai kurių kolegų jau nesutiksime - emigravo.,..); štai mes susėdę su brolio šeima ant sofutės - maži vaikai, dovanų maišeliai, besišypsantys tėvai (o kai kurie iš tų senų nuotraukų jau niekada nesėdės prie Kūčių stalo. ir liks tik jų atminimui padėta tuščia lėkštelė).
Dėl to paprasto, gal naivaus, bet žavaus Kalėdinio grožio - miesto eglučių, spalvotų lempučių, vilko kaukių, dėl šventinių pyragų, susitikimų ir linkėjimų, dėl galvojimo vieniems apie kitus - toks puikus šis metas!
Sukimės, džiaukimės, kol  vaikai dar maži, kol tėvai mūsų sveiki laukia, kol esame reikalingi kolegoms, pusbroliams, kaimynams. Džiaugsmas - toks trapus trapus trapus...
Ar vaikystėje kabindavote ant eglutės saldainius? O mažus raudonus obuoliukus? O mama kepdavo mielinius blynus su silke Kūčių stalui? Ar dar teko Kūčių staltiesę užtiesti ant šiaudais užkloto stalo? Ar babytė pasakojo apie Kalėdų nakties burtus?
Norisi užlieti Jus pačiais gražiausiais sentimentais. Dėl to laimingo atsitiktinumo, kad mums lemta drauge gražiai gyventi ČIA ir DABAR. Ir kartu auginti vaikus.

Štai mes miklinome pirštukus  - puošėme, siuvome eglutę.  Be rungtynių, kieno gražesnė, nes visos - pačios gražiausios...

ADVENTAS

Tradicijos įprasmina žmogaus gyvenimą. Dažnai esame skeptiški ir diskutuojame apie naujų madų vaikymąsi, apie aklą bėgimą Vakarų ritmu. Tiesa, ,,glamūrinės damos'' nediskutuoja: žurnaluose pozuoja prie įdarytų Padėkos dienos kalakutų, komiškomis skrybėlėmis juokina savo gimtąjį kaimą (jei tik jis pamatytų...), vykdamos į Anglijos karalienės gimtadienio minėjimus.
Tiesa, lietuviškas kaimas (nepiktai, bet visgi...) juoktųsi ir iš tokio madingo lankstymosi Rytams. Ir nesuprastų, kodėl reikia visus metus kramtyti kopūsto lapus, įlįsti į vario puodą ir valandą klausyti aido, kodėl reikia susilankstyti kojas ant pečių ir užsimerkus bent valandą medituoti, kaip gyventi, kad šeštame gyvenime būtum katinu, ir pan.
,,Glamūrinės damos'', į spintą paslėpusios anglišką skrybėlę, žino viską apie čakras, kaip jas atverti, kur užvesti. Ir kur vyksta kalėdiniai išpardavimai žino.
Turbūt gerai valgyti kalakutą su visa Amerika. Neabejotinai labai gerai kasdien apgalvoti savo buvusį ir būsimą gyvenimą, sėdint lotoso poza. Geriausia - populiariame klube ant brangaus kilimėlio, nes babytės austas kilimėlis gali čakrų neatverti. Ir tikrai neatvers.

Ieškome gyvenimo prasmės. Kuriame tradicijas. Naujoji karta (amžiaus ir socialinio statuso prasme) ypatingai imli tradicijoms. Facebooke jas populiarina kaip kokius skrajojančius ekologiškus turgelius, firminių ženklų išparduotuves ir kavines angliškais pavadinimais.

Naujoji karta žino geriau - apie tradicijas žino, į Bernardinus vaikšto. Negi eisi į kitą bažnyčią, kas ten tave pastebės... Lipdukus gauna net bažnyčios.
Tokia šiandien tradicija.

Be reikalo, žinoma, tas lengvas sarkazmėlis, prasidėjus Adventui. Bet tai tik todėl, kad dar liko gerų penkiolika žmonių, kurie  - nei Rytuose, nei Vakaruose, o savo NAMUOSE: verda burokėlių sriubą vaikams, pasidalina su draugais vaikų išaugtais drabužėliais, išvalo namus, nesikankina dėl naujo lietuviško ,,brendo'', neskaito, kokia palaidine antradienį rekomenduoja apsirengti Jagnė Akelavičiūtė ir net nesiruošia domėtis slaptu JS gyvenimu. Nes turi savo gyvenimą.  Ir turi savo galvą.
Adventas. Nei čia Rytai, nei čia Vakarai. Galvojame apie artimuosius, kuriuos ne taip dažnai matome. Norime pradžiuginti vaikus, tėvus. Tvarkome namus. Ilgimės sniego, Kalėdų.  Niekur neskubame ir eglutės nepuošiame tik pasibaigus bobų vasarai. Esame ramūs, o šiais laikais tai - nelengva. Gyvename ne Kalėdomis, o šiandiena.
Su vaikais suskaičiavome, kad iki Kalėdų - dar daug dienelių. Ir kiekviena diena galėtų būti įprasminta geru darbeliu. Tegu ir visai mažu, bet visgi...

Ilgas Advento kalendorius. Kasdien nukirps vaikai po juostelę, ir apie gerus darbelius tegu pagalvoja. Palaistyti gėlę, palesinti zylę, išplauti lėkštę, pasaugoti mažesnį broliuką. Taip ir apie kitus namiškius susimąstys - kiek daug gerų darbų nuveikia tėvelis ir mama. Ir kaip tai svarbu ir gera.  Graži rami kasdienybė, be baimės, kad nesuspėsi TEN KAŽKUR, KUR FACEBOOKAS PAKVIETĖ.
 Tiesiog taip, paprastai - būti namuose su vaikais, negailėti laiko virtinukų raitymui vakarienei, siūti sagas, skaityti pasaką prieš miegą, pasikalbėti prie puodelio arbatos, paskambinti vienišai tetai. Kaip buvo namuose, kai mes buvome maži. Gyventi kiekvieną dieną. Čia ir dabar.
Nes vieną dieną kalbančios papūgos narvas buvo tuščias. Dar nepasitikslinome, kur dingo Ūbas, bet atsakymas gali būti nebūtinai linksmas...

Vieną po kito ramiai skaičiuokime Advento dienas, branginkime kiekvieną kalendoriaus juostelę.