ADVENTAS

Tradicijos įprasmina žmogaus gyvenimą. Dažnai esame skeptiški ir diskutuojame apie naujų madų vaikymąsi, apie aklą bėgimą Vakarų ritmu. Tiesa, ,,glamūrinės damos'' nediskutuoja: žurnaluose pozuoja prie įdarytų Padėkos dienos kalakutų, komiškomis skrybėlėmis juokina savo gimtąjį kaimą (jei tik jis pamatytų...), vykdamos į Anglijos karalienės gimtadienio minėjimus.
Tiesa, lietuviškas kaimas (nepiktai, bet visgi...) juoktųsi ir iš tokio madingo lankstymosi Rytams. Ir nesuprastų, kodėl reikia visus metus kramtyti kopūsto lapus, įlįsti į vario puodą ir valandą klausyti aido, kodėl reikia susilankstyti kojas ant pečių ir užsimerkus bent valandą medituoti, kaip gyventi, kad šeštame gyvenime būtum katinu, ir pan.
,,Glamūrinės damos'', į spintą paslėpusios anglišką skrybėlę, žino viską apie čakras, kaip jas atverti, kur užvesti. Ir kur vyksta kalėdiniai išpardavimai žino.
Turbūt gerai valgyti kalakutą su visa Amerika. Neabejotinai labai gerai kasdien apgalvoti savo buvusį ir būsimą gyvenimą, sėdint lotoso poza. Geriausia - populiariame klube ant brangaus kilimėlio, nes babytės austas kilimėlis gali čakrų neatverti. Ir tikrai neatvers.

Ieškome gyvenimo prasmės. Kuriame tradicijas. Naujoji karta (amžiaus ir socialinio statuso prasme) ypatingai imli tradicijoms. Facebooke jas populiarina kaip kokius skrajojančius ekologiškus turgelius, firminių ženklų išparduotuves ir kavines angliškais pavadinimais.

Naujoji karta žino geriau - apie tradicijas žino, į Bernardinus vaikšto. Negi eisi į kitą bažnyčią, kas ten tave pastebės... Lipdukus gauna net bažnyčios.
Tokia šiandien tradicija.

Be reikalo, žinoma, tas lengvas sarkazmėlis, prasidėjus Adventui. Bet tai tik todėl, kad dar liko gerų penkiolika žmonių, kurie  - nei Rytuose, nei Vakaruose, o savo NAMUOSE: verda burokėlių sriubą vaikams, pasidalina su draugais vaikų išaugtais drabužėliais, išvalo namus, nesikankina dėl naujo lietuviško ,,brendo'', neskaito, kokia palaidine antradienį rekomenduoja apsirengti Jagnė Akelavičiūtė ir net nesiruošia domėtis slaptu JS gyvenimu. Nes turi savo gyvenimą.  Ir turi savo galvą.
Adventas. Nei čia Rytai, nei čia Vakarai. Galvojame apie artimuosius, kuriuos ne taip dažnai matome. Norime pradžiuginti vaikus, tėvus. Tvarkome namus. Ilgimės sniego, Kalėdų.  Niekur neskubame ir eglutės nepuošiame tik pasibaigus bobų vasarai. Esame ramūs, o šiais laikais tai - nelengva. Gyvename ne Kalėdomis, o šiandiena.
Su vaikais suskaičiavome, kad iki Kalėdų - dar daug dienelių. Ir kiekviena diena galėtų būti įprasminta geru darbeliu. Tegu ir visai mažu, bet visgi...

Ilgas Advento kalendorius. Kasdien nukirps vaikai po juostelę, ir apie gerus darbelius tegu pagalvoja. Palaistyti gėlę, palesinti zylę, išplauti lėkštę, pasaugoti mažesnį broliuką. Taip ir apie kitus namiškius susimąstys - kiek daug gerų darbų nuveikia tėvelis ir mama. Ir kaip tai svarbu ir gera.  Graži rami kasdienybė, be baimės, kad nesuspėsi TEN KAŽKUR, KUR FACEBOOKAS PAKVIETĖ.
 Tiesiog taip, paprastai - būti namuose su vaikais, negailėti laiko virtinukų raitymui vakarienei, siūti sagas, skaityti pasaką prieš miegą, pasikalbėti prie puodelio arbatos, paskambinti vienišai tetai. Kaip buvo namuose, kai mes buvome maži. Gyventi kiekvieną dieną. Čia ir dabar.
Nes vieną dieną kalbančios papūgos narvas buvo tuščias. Dar nepasitikslinome, kur dingo Ūbas, bet atsakymas gali būti nebūtinai linksmas...

Vieną po kito ramiai skaičiuokime Advento dienas, branginkime kiekvieną kalendoriaus juostelę.