2016 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Draugystės rate

Mieli AK'MENUKŲ studijos draugai,
šis paskutinis metų internetinio dienoraščio  įrašas - Jums.
Kai ištrūksime iš kasdienybės darbų rato, kai išgirsite kalėdinių varpelių skambėjimą, tai žinokite, kad šventinių sveikinimų chore - vaikiški balsai - tai AK'MENUKAI.
Skubu padėkoti vaikų vardu, bet labiausiai - savo - Dalios Ivanauskaitės - vardu Jums, kurie su saviraiškos studija AK'MENUKAI nuoširdžiai draugaujate: žadinate šeštadienio rytą vaikus, ateinate patys lieti žvakių ir kalti lesyklėlių, atsivedate draugus. Dėkoju, kad apie AK'MENUKUS gražiai galvojate ir gražiai kitiems papasakojate.
AK'MENUKAI išlieka maža studija, kurioje svarbus kiekvieno žmogaus vardas ir balsas, kiekvienas darbelis ir kiekvienas balsas liaudiškoje sutartinėje.
Jūs mane suprantate ir pritariate, o palaikydami šiais metais AK'MENUKŲ studijai skyrėte dalį pajamų mokesčio. Sąskaitoje Jūsų skirti trys šimtai eurų! Kapeika prie kapeikos... Kai kuriuos žinau, kad skyrė. Numanau, kas dar galėjo AK'MENUKAMS 2% paskirti. Ir dar gal kažkas...
Jums visiems kartu ir kiekvienam asmeniškai dėkoju.
Mes ir toliau laikysimės tų pačių nuostatų - bendruomeniškumo, draugystės, kaiminystės puoselėjimas, vaikų kūrybiškumo skatinimas, etninių tradicijų pažinimas...
Papuoštas kalėdinis langas džiugina ir kaimyną.
Šventinės lemputės mirksi visiems gatvės vaikams. Dalinkimės grožiu, gėriu, šypsenomis, šiluma, duonos trupiniu ir šventiniu pyragu.
Likime tame pačiame draugystės rate!
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų!
   

2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Pasveikink draugą

Prieš keletą (prieš kelioliką ar keliasdešimt ?...) metų radijas ir TV mus intensyviai mokė ekologijos, gėdindamas kiekvieną, kuris drįso į namus gyvą miško eglutę parsinešti. Nu nu nu, negalima medelio skriausti, negalima miško egoistiškai kirsti (nebent tik vieną genio nukirstą šaką dėdė miškininkas duotų), NE E KO LO GIŠ KA. Reikia pirkti ,,daugkartinę'', bla bla bla ir bla bla bla. Girdėta istorija.
Bet ratas greitai apsisuko. Dabar jau pirkti dirbtinę eglutę - NE E KO LO GIŠ KA: skatina gamybą, jos atvežimas iš tolimos šalies (!) plonina ozono sluoksnį. Madinga ir mandagu puošti tikrą tikriausią žalią eglutę iš miško, pirktą prie Žirmūnų IKI:) Tokia eglutė ozono sluoksnio neplonina (ji pati stebuklingu būdu iš miško ateina, o po Trijų Karalių ramiai sau ekologišku žingsniu išeina, neteršdama oro. Juk čia tau ne kokia daniška kiaulė...), tokia eglutė kvepia mišku, visi ŽMONĖS facebooke fotografuoja savo tikrą žalią ir vėl ekologiška virtusią eglutę.

Kai viena tokia šalis prigamino ir mums prisiuntė vienkartinių stiklinių, lėkščių, šakučių, net ,,šampano taurių'',  sutaupėme indų ploviklio, neliko problemų, rengiant kepsnių vakarėlį. Vienkartinius puodelius ypač pamėgo kavos pardavėjai. Pilnos gatvės ,,siurblių'' su gražiais kartoniniais puodeliais rankose. Sutaupoma vandens ir kitokių išlaidų indų plovimui.
O dabar girdžiu - NE E KO LO GIŠ KA. Kas norės gauti kavos į vienkartinį puodelį, turės už jį sumokėti vieną ,,eurą'' (jei prisimenate, tai mūsų trys su puse lito, taip praradusių bet kokį orumą ir vertę... Kaip koks nusigyvenęs klasiokas, gėda žmogui prisipažinti, kad su juo kažkada pagarbiai elgėmės). Tik spėk susigaudyti, kad pataikytum į koją su ekologija.

Va, girdėjau, kad valstybinės įstaigos (o gal ir kiti mūsų gyvenimą vadybinantys specialistai, jų pagalbininkai ir konsultantai bei gudrių verslų tarpininkai) vieni kitiems - reikalingiems žmonėms ir kitiems ,,žmonėms'' (na, čia tie, kurie ne Naujosios Vilnios, bet Tymo turguje ketvirtadieniais perka) nustos siuntinėti sveikinimus paštu. Naudosis elektroniniu paštu (čia turbūt po to, kai Masiulio židiny tų pinigų truputį rado). Kai Masiulis buvo Susisiekimo ministru, tai ne tik sveikinimai šv.Velykų proga, bet ir mokėjimo pavedimai tokiai įstaigai VMĮ per AB Lietuvos paštas ėjo. Bet mes čia ne apie Lietuvos geležinkelius. Ir ne apie Lietuvos paštą. Ir net ne apie Masiulio židinį, o apie Kalėdų ugnį, viltį ir laukimą, kuriuo norime su artimaisiais pasidalinti.
Kai buvau maža, mama iš anksto pirkdavo pačius gražiausius atvirukus, pačius gražiausius pašto ženklus, juos su meile skirstė draugams ir toliau gyvenantiems giminaičiams, siuntė, užrašiusi gal banalokus, bet linkėjimus iš širdies. Ir tokių pačių sveikinimų gaudavome : džiaugėmės atvirukais. Vaikams - su nykštukais, su Kalėdų eglutėmis. Suaugusiems - su dviem taurėmis šampano apsnigtų eglišakių fone.
Šiandien pašte mačiau atvirukų stendus. Ir kainas. Be siuntimo dar.  TOKIOS kainos. Gerai, kad NE E KO LO GIŠ KA tapo atvirukus rašyti. Ir už tą kainą netgi nelabai LO GIŠ KA. Mažo siuntinėlio siuntimas (pačiu pigiausiu, lėčiausiu ir primityviausiu beasmeniu būdu)  į Maskvą  kainavo septynis modernios valiutos vienetus (kokius dvidešimt penkis nusivalkatavusius litus). Čia be turinio:)
Va, ir pasveikink draugą.
Žinau, kad Maskvoje turėti draugų - NE E KO LO GIŠ KA ir NE LO GIŠ KA.  Nespėju su mada:)

Tas galvojimas apie paštą, apie sveikinimus, apie atvirukus, apie standartinius sveikinimo žodžius iš interneto, apie ,,privalomus'' sveikinimus, kuriuos moderniu elektroniniu paštu siuntinėja žmonės vieni kitiems, kas netingi, telieka tarp eilučių. Nesveika apie tai galvoti.
O ,,eilutėse'' šeštadienį   buvo nuoširdumo tema: vaikų rankomis pagaminti atvirukai - žiemos vaizdeliai su snaigėmis ir kiškiais, Kalėdų Seniais ir blizgančiais burbulais, iš dangaus besileidžiančiais angelais.
Tikiuosi, kad tie pilni vaikų meilės atvirukai nenusimes, bet gražiausių metų švenčių išvakarėse  pateks į Močiutės, Krikšto Mamos ar Anglijoje gyvenančio Dėdės pašto dėžutę. Ir nesvarbūs bus žodžiai, užteks tik to vaikiškomis rankomis iškirpto angeliuko, kad sentimentali išdavikė ašara primintų vaikystės eglutę, prie šventinio stalo susėdusius namiškius, močiutės kisielių. Kad angelas įžiebtų viltį, jog kitais metais susitiksime dažniau.  

2016 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Kalėdinis langas

Pučia vėjas atšiaurus,
Speigo žingsniai žvanga.
Žydi sniego lelija
Ant ledinio lango!
Pro vaikystės kalėdinį langą pasaulis saldesnis... Smalsios ir patiklios vaiko akys mato pusnyje Kalėdų Senelio pėdas. Labai nori tas pėdas pamatyti! Nori stebuklo, o tuo savo tikėjimu, žaidimu, laukimu, nekantrumu sukuria didžiulę šventę visuose namuose. Mes patys mintimis grįžtame į vaikystę: štai mes su tėveliu puošiame eglutę Kūčių vakarą, iš virtuvės sklinda saulėgrąžų aliejuje kepamos žuvies kvapas, ant palangės sustatyti gražiausi stikliniai išpilstyto kisieliaus dubenėliai, o mama štai jau kviečia kočioti ir pjaustyti kūčiukų... Tuoj pat ragaujame juos visi. Per šventę vėl būsiu voverė - ilgą eilėraštį reikės išmokti, o mama vėl ištraukė kažkokį seną kietą kailį siuva prie sijonuko - čia uodega. O taip norėjau būti snaige, kaip visos mergaitės. Bet deklamavau ilgus eilėraščius, gaudavau ,,roles'', todėl su širdgėla žiūrėjau, kaip ,,visos'' sukasi snaigių ratelyje. (Tik vėliau negrįžtamai pamėgau ,,ilgo dialogo rolę'', kad ir su kieta uodega prie sijono:)

Su vaikais mes taip stipriai dirbome. Labai stengėmės. Maži piršteliai stengėsi tvirtai surišti žalias šakeles, papuošti jas sniegu, pritvirtinti sausainių namelį. Klausėmės kalėdinių dainų, kartais drauge paniūniuodami, ir nuotaika buvo ypatinga - švenčių laukimas kabėjo ore.

Man atrodė, kad visi iki vieno buvo savo darbeliu labai patenkinti. Aš buvau patenkinta procesu.
Tada valgėme saldainius, ir net sniegu pasidžiaugti suspėjome.

Gerai, kad paslidinėjome, nes šių metų gruodis vis dar labai nepastovus. Vėl braidome po balas.
Atbriskite ir poryt į mokyklėlę - gaminsime kalėdinius atvirukus. Pats laikas juos išsiųsti. Labai laukia močiutės, seneliai, pusseserės ir krikšto mamos. 

Dovanų - nuostabus Liutauro Degėsio eilėraštis:

  Sidabrinė žiema
 Bus tylu, kad ir tu atbusi.
 ir per sodą ryte eidama
 Tu laiminga lengvai atsidusi:
 - Pagaliau sidabrinė žiema.
 Blyškiai šyptelės saulė per ūką,
 Paukštė šūktels girioj viena,
 ir blizgės lyg žavus atvirukas
 Po sniegu užpustyta diena.
 - Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,-
 Pagalvok vakare migdama.
 Apie žiemą gražiausią dainelę
 Tyliai tyliai dainuoja mama.


2016 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Asmenukė

Jei nusipirkote naujus batus - ASMENUKĖ SU BATAIS.
Jei atostogaujate Graikijoje - ASMENUKĖ PRIE AKROPOLIO GRIUVĖSIŲ.
Jei gulite prieš TV su katinu - ASMENUKĖ IŠ MIEGAMOJO.
Jei sninga - ASMENUKĖ SU PIRMOMIS SNAIGĖMIS.  

Neatsiliekame ir mes.
ASMENUKĖ: LIEŽUVIU GAUDAU PIRMĄSIAS SNAIGES:
 

Nuotraukoje namatyti, bet čia  - mažostelefono dydžio ,,nuotraukos''.


O po to  - laaaaaaabai didelė ASMENUKĖ. Ką čia  ,,asmenukė'', tikra didelė ,,ASMENĖ'':




Daugiau nuotraukų yra čia.
Ir AK'MENUKŲ facebooke.


2016 m. lapkričio 22 d., antradienis

Priartėjęs Mėnulis ir pagauti vaikų sapnai

Gražiai sušukuotos panelės iš TV perspėjo, kad Mėnulis labai priartėjo. Jei tos žinios neišgirdote, tai jokios įtakos Mėnulis Jums neturi. vaikai ramiai miega, mamai nekyla kraujo spaudimas, o skysčiai nesusilaiko, todėl arbatos pakelių ant akių po pusryčių laikyti nereikės.
Jei visgi matėte žinias ir tą priartėjusį Mėnulį, tai Jums labai gali pagelbėti sapnų gaudyklė. Ji įleidžia gerus sapnus, o blogųjų - ne. Ir tie gerieji sapnai linkę pasikartoti, todėl ta gaudyklė suks ir suks pačius gražiausius sapnus vis ratu ir ratu.... Prabusite geros nuotaikos, o nuo to bus geriau visiems. Ypač Jūsų vaikams.
Vaikai gamino sapnų gaudykles - iš pačių gražiausių plunksnelių ir karoliukų. Stengėsi, keik galėjo, nes prieš tai  išsiaiškinome, kad tyla, ramybė, susikaupimas ir harmonija yra labai svarbūs mūsų gyvenime. Kiekviena snaigė - skirtinga, bet labai darnios struktūros, taisyklinga. Kaip kokia trapi Vaikelio siela... Kaip kokia trapi Moters arba Vyro siela. Turime saugoti vienas kitą - nerėkti, nebarškinti kojomis, vengti triukšmo, išlaikyti fizinius ir dvasinius atstumus. Vis dėl tos darnios struktūros išsaugojimo.
Kad malonūs sapnai mus lydėtų, kad dienos (bent kartais) būtų gražios kaip sapnas...




2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

MEISTRYSTĖS

Pavilnyje sklando meistrystės dvasia. Prieš kelias dieneles bendruomenės namuose kalėme klijavome lesyklėles. Štai tokias:
Plaktukų ir teptukų toli nepaslėpėme - vaikai labai laukė, kada pagaliau gaminsime lėlių baldus.
Kad ir paukščiui, ir lėlei būtų gražu.
Jaunieji baldų dizaineriai ir konstruktoriai sunaudojo visą krepšį medinių kaladėlių.  Smagus procesas! Be to, dar reikia draugiškai dalintis, juk geriausios detalės paprastai yra tos, kurias laiko suolo draugas. Bet AK'MENUKŲ mokyklėlėje tokių problemų nėra. Pakanka ir detalių, ir teptukų, ir gražiausių spalvų. Ir dešrytės, sausainių ir saldainių...
Viens du trys. Nudažėme. Viens du trys. Padainavome.
Reikia dar į kiemą išlėki - šeštadienį vaikų kalniukas labai jau viliojo.
Viens du trys. Jau su pirštinėmis, ir pernykštės čiuožimo kelnės dar neišaugtos.
Jau lekiame nuo kalniuko! VIENS DU TRYS!!!!! 

Kitą šeštadienį, atrodo, sniego nebus. Kalbėsime apie tylą, apie ramybę. Vaikų pageidavimu gaminsime sapnų gaudykles. Mėnulis bus vėl nutolęs, vaikai ir ligoniai galės normaliai miegoti, o  pačios gražiausios sapnų gaudyklės dovanos pačius gražiausius vaikiškus sapnus.

2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

Rudens spalvos


Vaikams patinka mįslės. Tiko ir patiko!
Vaikams patinka dainuoti. Ypač tas dainas, kurias jie jau gerai moka - tada jaučiasi tvirtai, traukia nesivaržydami. Pakartojome pusę AK'MENUKŲ repertuaro.
Labai jau mėgstame ,,grybus rauti". Nepatikėsite, bet vėl rinkome poras, sukome ratą po rato - toks geras tas žaidimas. Irgi prie rudens temos tiko.
Stengiamės visgi ir kažką naujo sužinoti. Šįkart - apie medžius. Vaikus labiausiai turėjo nustebinti baobabas - medis, lyg šaknimis į dangų žiūrintis, keistas, senas, apipintas legendomis. Turėjo, bet nenustebino. Šiuolaikiniam vaikui baobabas - kaip mums šermukšnis prie kaimo tvoros. Pusė vaikų iš karto papasakojo, kaip atrodo baobabo vaisiai, nes yra jų ragavę, o kai kas matė gi tą baobabą. Kur? Ogi Zanzibare! Zapyškyje nebuvę, bet jie buvę Maldyvuose ir Zanzibare. Y karta?

Taip gerai, kad visgi ir iš Zanzibaro Lietuvon sugrįžę, baobabo vaisių prisivalgę, dėliojo lietuviško šalto ir drėgno rudens numargintus lapus, džiovintas vasaros gėleles - derino, lipdė, kūrė rudens peizažą.
Įvairias priemones derinome. Visas:)  Rudeniniu auksu sutvisko - ir Vilniaus kalvos, ir vaikų darbai. Gal per daug, bet toks tas ruduo - kai jau drebia, tai iš širdies.
Kitą šeštadienį kalbėsime apie burtus, apie raganas, apie laumes, gyvenančias liaudies pasakose ir tamsiuose namų kampuose - už durų, po lova, palėpėje...

Mamytes ir tėvelius (visgi ypač mamytes), kurios mėgsta žaisti, išbandyti naujas veiklas, pavakaroti su su kaimynėmis, kurios nebijo raganų ir gali temstant išeiti iš namų, kviečiu prisijungti prie Pavilnio bendruomenės  - ateikite į amatų dirbtuvėles KAD ŠIRDYJE ŠVIESA UŽGIMTŲ:
 https://www.facebook.com/events/600546190152246/
Pirmasis amatų dirbtuvėlių vakaras - jau šį antradienį  - spalio 25 dieną nuo 18 val.(Vandens g. 9).
Iš gėlių popieriaus gaminsime žibintus. 

Organizuojami net penki nemokami užsiėmimai. Ir medžiagomis, ir mokymu pasirūpins organizatoriai. Tik pyrago ir arbatos atsinešime, šiluma ir šviesa pasidalinsime, paskutines praeinančių metų dienas gražiai apšnekėsime.
Nepamirškite, kad REIKIA REGISTRUOTIS IŠ ANKSTO. Dėl darbelių specifikos (reikia iš anksto paruošti priemones, pan)  dalyvių skaičius - ribotas.



2016 m. spalio 17 d., pirmadienis

Modernus gyvenimas ir retro mada

- Kas yra SENOVĖ? 
- Ar pernai buvo SENOVĖ?
- Bet kai tu, mama, ėjai į mokyklą (Panevėžyje, Sedoje arba Molėtuose), tai  tada buvo SENOVĖ? 
- O SENOVĖJE, kai buvai maža, jau buvo telefonai?  
O mums atrodo, kad mokykliniai metai buvo taip neseniai... Ir telefonai jau buvo, ir liftai, ir lėktuvai. Ir žąsų mes tikrai neganėme. Jau buvo elektra ir elektriniai piemenys, SONY magnetofonai ir diskotekų burbulai.

Kalbėjome su vaikais apie SENOVĘ. Apie tą ,,tikrą'', prieš šimtą ir prieš du šimtus metų.  Ir apie retro: senovinius automobilius, vėl ir vėl madingas senovines šukuosenas. Apie sentimentus, prisiminimus, senelių relikvijas ir atminimus.
Tarpukario žurnaluose vaikai surado įdomių nuotraukų ir mūsų akims linksmų tekstų.
Senoviniams automobiliams ,,restauruoti'' prireikė daug kruopštumo ir kantrybės.
O popierinės lėlės, atsiradusios tikrai daug seniau nei Monstrės ir Barbės, šiuolaikinėms mergaitės vis dar žadina kūrybinę vaizduotę - joms reikia naujų suknelių ir skrybėlaičių, viena už kitą gražesnių.


Vaikai vieningai nusprendė, kad SENOVĖJE gyventi jie nemokėtų - jiems reikia šviesoforų, televizoriaus, mygtukų, fabrikų ir milijonų daiktų, kurie juos supa ir yra tapę jų ,,lizdo'' dalimi.
Bet ar galėtų ,,senovinis žmogus'' suprasti šiandienos realybę?
Pavyzdžiui, ką jis darytų su šiukšlėmis? Ar žinotų, ką mesti į geltoną, o ką - į žalią konteinerį?  Kodėl SENOVĖJE nebuvo šiukšlių rūšiavimo konteinerių?
Vaikai namo parsinešė ekologiškumo mokančias knygeles, pilnas žaidimų ir užduotėlių. Nenumeskite jų. Vartydami jas su vaikais, drauge pasvarstykite, koks nesustabdomas vartojimo ratas mus suka. Ir tiek nedaug laiko lieka sentimentams, lėtam arbatos gėrimui, storų išmintingų knygų skaitymui, laiškų rašymui.  Nors stengiamės laiką branginti, visos valandos moderniai ,,surūšiuotos".
Nereikia nei tešlos minkyti, nei austi, nei arkliu į Rygą važiuoti, o laiko  - kaip nėra, taip nėra. Iki pat kalendorinių metų galo laikas jau ,,surūšiuotas" - ir  mūsų, ir vaikų. SENOVĖ mums negresia:)
 




2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

Kuriame miestą. Medžio dirbtuvėlės


Vilnius - visomis rudens spalvomis žavintis mūsų miestas. Nuo televizijos bokšto atrodo pasislėpęs miškuose. Miestas prie Nėries ir Vilnelės. Tarp kalvų. Su sentimentaliu ir be galo jaukiu senamiesčiu. Daugiatautės kultūrinės atminties simboliais nusėtas.  Akyse modernėjantis Vilnius!
Nei per didelis, nei per mažas. Jo ateitis priklauso mūsų vaikams.
Tapome architektais ir kūrėme miesto planus - su gatvėmis, oro uostais, aikštėmis, parduotuvėmis, su meno mokyklomis ir bankais, su statybos įmonėmis, su bažnyčiomis...
Užduotis - derinti dviejų architektų nuomonę - planą vaikai kūrė dviese, pasitardami ir pasiginčydami, bet nesipykdami, vienas kitą papildydami. 
  O tada tapo konstruktoriais. Tai, ko gero, sunkiausia! 
Ne visos architektūrinės idėjos buvo įgyvendintos, sudėtingus pastatus teko konstruoti iš naujo. 
Paskui - kantrybės reikalaujančios statybos: statybines medžiagas reikėjo paruošti (šlifavome medines detales), laikytis statybos taisyklių (neišsitepti dažais, saugoti ir draugo rankovę ir grindis...). O dažėme statybiniais dažais, skirtingomis spalvomis, saugodami dar netvirtai sulipusias detales.
Patikėkite - smagu žiūrėti, su kokiu užsidegimu vaikai derino detales, rinko spalvas. Jų rankose medžio kaladėlės pavirto moderniais gyvenamaisiais namais, bankais, bažnyčiomis. Net lėktuvais!
Tiesa, ne visi lėktuvai sėkmingai nusileido. Bet ašarų nebuvo. Turbūt todėl, kad pats kūrybos procesas suteikė daug emocijų. Ir džiaugsmo! Kiekvieno darbas - vis kitoks - ir paskirtimi, ir forma, ir spalvomis. Nė vieno nuskriausto, nes visko reikia ateities miestui.  
  
Miestui reikia mūsų vaikų fantazijos, kruopštumo, kūrybiškumo, o labiausiai - sugebėjimo nušlifuoti kampus tiesiogine ir perkeltine prasme, kad  jų kuriami miestai būtų pilni spalvų, tolerancijos ir taikos. 

2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Gėlių popieriaus vitražai

Pagyvenusių žmonių dieną švietė saulė. Buvo įtikinamai šilta, gražu, norėjosi tik vaikštinėti parko takeliais... Ir norėjosi kurti. Gaminome gėlių popierių. Žinoma, kad su tikromis gėlėmis.
Štai kas mums pavyko:


Buvo ir močiutė. Tiesa, tokia elegantiška, jauna, kad nė neįtartum, kad ji - MOČIUTĖ. Energijos - kalnas, spinduliuojanti šypsena, skubanti, keliaujanti... Žodžiu, labai nepanaši į tą, kuriai Raudonkepuraitė nešė pyragėlius (man atrodo, kad šiuolaikinės močiutės net nevalgo pyragėlių. Jos turbūt veganės, laikosi dietų. Kaip kitaip būtų tokios gražios!).
Siunčiame visiems jaunatviškiems žmonėms linkėjimus, su saulės spinduliais prasiskverbiančius pro džiovintų gėlių popieriaus vitražus.
Va taip:

Gaila, kad negalite pamatyti ,,gyvai''...

2016 m. rugsėjo 27 d., antradienis

OBUOLIŲ DIENA

Labai laukėme tos dienos. Užsiimti rimtais darbais vaikams visada patinka.
Tikri obuoliai (ne koks plastilinas). Tikri peiliukai (ne kokie ,,taip tyčia'' pagaliukai aptrupėję). Tikra sulčių spaudimo mašina. Ir viską galima daryti patiems!
Kaip tik draugiškai nustojo lietus, tai du dailius krepšelius su obuoliais su džiaugsmu atsinešėme.
Smagiai ir mitriai buvo nuvalytos dėmelės ir kitokios neaiškios vietelės. Darnia vorele - prie sulčių spaudimo: keturi obuoliai plius viena šviežia morka. Ir skanumėlis gi!

Būtų  per buitiška ir be paprasta be:
Pirma. Be fantazijos, dailės, be kūrybinių proveržių, pagardintų žaidimu ir lengva ironija. Buvo pagamintos spalvingos, išradingos ir iškalbingos etiketės. Stiklainėliai dailiai apipavidalinti: informacinės miniatiūrinės knygėlės apie obuolio kelią nuo sėklelės iki sulčių stiklainio; močiutės sandėliuką primenantys dangteliai ir švelnių spalvų skepetaitės.

Antra. Daina apie obelėlę. dainavome ir dainavome. Ir dar dainavome, kaip mergelė per naktelę nemigo nemigo, su broleliu obelėlę sodino sodino.
Ir dar dainuosime tą žinomą gražią liaudies dainą.
Kitą šeštadienį - kartu su Jumis, mielos Močiutės!

Neužilgo - Močiutės diena (taip, yra ir tokia diena). Mylime Jus, prisimename, todėl artimiausią šeštadienį kviečiame mielas Močiutes, o taip pat Mamytes ir Tėvelius pabūti kartu.
Turime Jums (mums visiems) gražią kūrybinio darbelio idėją (kol kas - paslaptis, bet Jums tikrai patiks!), liaudies dainą, puodelį kvapnios arbatos ir didelį švelnų norą tiesiog pabūti visiems drauge.
Močiutės gali pasikviesti drauges, kad močiučių būtų daugiau!

 

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Rugsėjis. Miškai muša būgną

Rugsėjis švelnus kaip kailiukas katės.
Jis vasarą šiandien namo išlydės.
Miške pakabintą drabužį jos žalią
Jis šiąnakt nuspalvins kaip vaiko knygelę.

Dažus išsirinkęs pačius tobuliausius
Darbuosis, kad būtų gražesnis pasaulis,
Nes rytą svečiuosis baikšti ir balta
Kaip meilė pirmoji - pirmoji šalna.

Ir vėjas sušvilpia. Ilgiau nebelauks čia
Rudens traukinys. Ir pakyla kaip paukščiai
Maži kalendoriaus lapeliai nuo stalo.
Miškai muša būgną. Girdi? Eina spalis...

Kūrybingai ir smagiai AK'MENUKŲ  mokyklėlės vaikai pradėjo mokytis naujų dainelių - įsimintino naujųjų mokslo metų ritmo.
Artimiausią šeštadienį džiaugsimės rudens derliumi - spausime obuolių sultis. Ateikite pasiruošę - su mažais krepšeliais, į kuriuos rinksime obuolius. Jei atsinešite vieną kitą morką ar apelsiną, išspausime ir juos...
Nepamirškite, kad nuo spalio mėn Vilniaus miesto savivaldybė finansuoja moksleivių neformalųjį ugdymą. Saviraiškos studijos AK'MENUKAI programa - akredituota, o sutartys su mokinių tėveliais bus pasirašomos iki rugsėjo 24 (šeštadienis).  

2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Sezoną pradedame su pasaka

SIGUTĖ
Vasarą šėlioję ir šokinėję, susirinkę rudenį į klases, vaikai vėl suklūsta, nutyla. Trupučio laiko reikia, kol prisijaukins darželio aplinką, mokyklos tvarką, keletą savaičių nematytus draugus.
AK'MENUKŲ mokyklėlė sveikina visus, sugrįžusius iš vasaros - ant nosies atsirado dar dvi žavios strazdanos, o nuo alkūnių baigia nubyrėti vaikiškų nubrozdinimų žymės. Pradedame naujus mokslo metus. Šeštadieniais žaisdami mokysimės - darbelių, dainelių, žaidimų. Mokysimės draugauti, vertinti vienas kitą. Pratinsimės taisyklingai kalbėti.
Pirmąjį susitikimą ,,pasislėpėme'' už pasakos. Kai vaikui dar nedrąsu kalbėti savo vardu (nauja grupė, nepažįstami veidai), tai gana paprasta tapti Sigute, antele, broleliu, šuneliu.
Visi tie herojai ir vaidino AK'MENUKŲ teatre. Taip, tai - SIGUTĖ - lietuvių liaudies pasaka, neilga, bet pilna išminties, erdvės interpretacijai.
Prie arbatos puodelio, prie užkandėlės, prie ugnelės (kepėme zefyrus) ir kalba lengviau rezgasi. Kaip tik to ir norime - susidraugauti, pasidalinti įspūdžiais ir patirtimi:

AK'MENUKŲ mokyklėlėje ir toliau laikysimės liaudiškos tradicijos, mokysimės paprastų žemiškų darbelių, liaudiškų ir kitokių vaikams skirtų dainelių, smagių žaidimų. Poetinis žodis, pasakų tekstai - rišliosios kalbos šaltinis ir puikus pavyzdys. Vaikams labai naudinga mokytis dainų tekstų ir eilėraščių. Norėčiau, kad šiemet daugiau dėmesio skirtumėte literatūrai - paskaityti vaikams bent po trumpą gražų tekstą kiekvieną šeštadienį: tai moko susikaupti, nurimti; verčia susimąstyti, panirti į gražiai sudėliotų sakinių vandenis...
Šiemet daugiau dėmesio skirsime medžio darbeliams: klijuosime, šlifuosime, kalsime. Lyg ir jaučiu skolą berniukams... Be to, ir mergaitėms be galo smagu kurti lėlių baldus, kaladėlių dėliones ir pan.
Ateinantį šeštadienį, rugsėjo 17 dieną, vaikai gamins muzikos instrumentą. Kuriant ornamentą, bus naudojama mozaikos technika, prireiks kruopštumo, o mokantis ypatingai smagios naujos dainos - muzikalumo.
Mokinių tėveliai, kurie nori gauti valstybės paramą, skirtą neformaliam mokinių ugdymui, turėtų kuo skubiau atsiliepti, kad spėtumėme laiku pasirašyti sutartis.
Parama (15 EUR/mėn) bus skiriama nuo spalio mėn. Džiaugiuosi, kad AK'MENUKŲ ugdymo programa yra akredituota. Kviečiu lankyti šeštadieninę mokyklėlę, pasikviesti draugų, kad gražiai bendrautumėm, kad žaisdami mokytumėmės, kad džiugintumėm vienas kitą, tėvelius ir senelius, kad drauge švęstumėme, kad iki pavasario paruoštumėm naują liaudies dainų programėlę.
  
 

2016 m. birželio 28 d., antradienis

Apie stovyklą - su žibintais, vainikais ir paveikslais...

Stovyklos savaitė - kaip birželio naktis - kaip vienas mirksnis...
Be abejonės, vaikai papasakos įspūdingiau, kas liko atmintyje: tirpstančio vaško kvapas ir žvakių liejimas, o gal tamsoje sužibę stikliniai pačių dekoruoti žibintai, išdabinti spalvotais stikliukais.
Gal atmintyje liks didžiulės Nacionalinės dailės galerijos erdvės ir balti platūs laiptai, vedantys į nepažįstamą pasaulį - netikėti motyvai ir spalvų deriniai, vaikams neįprasta formų estetika ir kartais šokiruojantys siužetai.
Atrodo, dailės galerija tikrai įkvėpė mergaites, nes paskutinę stovyklos dieną tapyti darbai - įspūdingi, o vaikų darbų galerija buvo kuriama su didžiuliu užsidegimu ir meile.

Be abejonės, stovyklos ,,razina'' tapo nakvynė - be mamos ir be tėčio... Menkus besikaupiančius liūdesio debesėlius išblaškė laužas, vasariškas naktinėjimas su keptais zefyrais, su supynėmis, mergaitišku juoku ir vaikišku nuovargiu po ilgos dienos: iki saldaus miego buvo belikusios dvi neilgos pasakos... 
 O tada išaušo dar viena nuostabaus grožio diena...
Pleneras baigėsi. Paprastai kūrėjai kažką stovykloje palieka. Šįkart liko tai, kas brangiausia - saulėtos vaikiškos vasaros įspūdis - noras savo rankomis kurti grožį, draugauti, dalintis, suprasti, padėti, džiaugtis, mokytis iš kitų. Dar - linksma rausva dainelė, tapusi kiekvienos stovyklavimo dienos priedainiu.


Iki naujų susitikimų!