Pasveikink draugą

Prieš keletą (prieš kelioliką ar keliasdešimt ?...) metų radijas ir TV mus intensyviai mokė ekologijos, gėdindamas kiekvieną, kuris drįso į namus gyvą miško eglutę parsinešti. Nu nu nu, negalima medelio skriausti, negalima miško egoistiškai kirsti (nebent tik vieną genio nukirstą šaką dėdė miškininkas duotų), NE E KO LO GIŠ KA. Reikia pirkti ,,daugkartinę'', bla bla bla ir bla bla bla. Girdėta istorija.
Bet ratas greitai apsisuko. Dabar jau pirkti dirbtinę eglutę - NE E KO LO GIŠ KA: skatina gamybą, jos atvežimas iš tolimos šalies (!) plonina ozono sluoksnį. Madinga ir mandagu puošti tikrą tikriausią žalią eglutę iš miško, pirktą prie Žirmūnų IKI:) Tokia eglutė ozono sluoksnio neplonina (ji pati stebuklingu būdu iš miško ateina, o po Trijų Karalių ramiai sau ekologišku žingsniu išeina, neteršdama oro. Juk čia tau ne kokia daniška kiaulė...), tokia eglutė kvepia mišku, visi ŽMONĖS facebooke fotografuoja savo tikrą žalią ir vėl ekologiška virtusią eglutę.

Kai viena tokia šalis prigamino ir mums prisiuntė vienkartinių stiklinių, lėkščių, šakučių, net ,,šampano taurių'',  sutaupėme indų ploviklio, neliko problemų, rengiant kepsnių vakarėlį. Vienkartinius puodelius ypač pamėgo kavos pardavėjai. Pilnos gatvės ,,siurblių'' su gražiais kartoniniais puodeliais rankose. Sutaupoma vandens ir kitokių išlaidų indų plovimui.
O dabar girdžiu - NE E KO LO GIŠ KA. Kas norės gauti kavos į vienkartinį puodelį, turės už jį sumokėti vieną ,,eurą'' (jei prisimenate, tai mūsų trys su puse lito, taip praradusių bet kokį orumą ir vertę... Kaip koks nusigyvenęs klasiokas, gėda žmogui prisipažinti, kad su juo kažkada pagarbiai elgėmės). Tik spėk susigaudyti, kad pataikytum į koją su ekologija.

Va, girdėjau, kad valstybinės įstaigos (o gal ir kiti mūsų gyvenimą vadybinantys specialistai, jų pagalbininkai ir konsultantai bei gudrių verslų tarpininkai) vieni kitiems - reikalingiems žmonėms ir kitiems ,,žmonėms'' (na, čia tie, kurie ne Naujosios Vilnios, bet Tymo turguje ketvirtadieniais perka) nustos siuntinėti sveikinimus paštu. Naudosis elektroniniu paštu (čia turbūt po to, kai Masiulio židiny tų pinigų truputį rado). Kai Masiulis buvo Susisiekimo ministru, tai ne tik sveikinimai šv.Velykų proga, bet ir mokėjimo pavedimai tokiai įstaigai VMĮ per AB Lietuvos paštas ėjo. Bet mes čia ne apie Lietuvos geležinkelius. Ir ne apie Lietuvos paštą. Ir net ne apie Masiulio židinį, o apie Kalėdų ugnį, viltį ir laukimą, kuriuo norime su artimaisiais pasidalinti.
Kai buvau maža, mama iš anksto pirkdavo pačius gražiausius atvirukus, pačius gražiausius pašto ženklus, juos su meile skirstė draugams ir toliau gyvenantiems giminaičiams, siuntė, užrašiusi gal banalokus, bet linkėjimus iš širdies. Ir tokių pačių sveikinimų gaudavome : džiaugėmės atvirukais. Vaikams - su nykštukais, su Kalėdų eglutėmis. Suaugusiems - su dviem taurėmis šampano apsnigtų eglišakių fone.
Šiandien pašte mačiau atvirukų stendus. Ir kainas. Be siuntimo dar.  TOKIOS kainos. Gerai, kad NE E KO LO GIŠ KA tapo atvirukus rašyti. Ir už tą kainą netgi nelabai LO GIŠ KA. Mažo siuntinėlio siuntimas (pačiu pigiausiu, lėčiausiu ir primityviausiu beasmeniu būdu)  į Maskvą  kainavo septynis modernios valiutos vienetus (kokius dvidešimt penkis nusivalkatavusius litus). Čia be turinio:)
Va, ir pasveikink draugą.
Žinau, kad Maskvoje turėti draugų - NE E KO LO GIŠ KA ir NE LO GIŠ KA.  Nespėju su mada:)

Tas galvojimas apie paštą, apie sveikinimus, apie atvirukus, apie standartinius sveikinimo žodžius iš interneto, apie ,,privalomus'' sveikinimus, kuriuos moderniu elektroniniu paštu siuntinėja žmonės vieni kitiems, kas netingi, telieka tarp eilučių. Nesveika apie tai galvoti.

O ,,eilutėse'' šeštadienį   buvo nuoširdumo tema: vaikų rankomis pagaminti atvirukai - žiemos vaizdeliai su snaigėmis ir kiškiais, Kalėdų Seniais ir blizgančiais burbulais, iš dangaus besileidžiančiais angelais.

Tikiuosi, kad tie pilni vaikų meilės atvirukai nenusimes, bet gražiausių metų švenčių išvakarėse  pateks į Močiutės, Krikšto Mamos ar Anglijoje gyvenančio Dėdės pašto dėžutę. Ir nesvarbūs bus žodžiai, užteks tik to vaikiškomis rankomis iškirpto angeliuko, kad sentimentali išdavikė ašara primintų vaikystės eglutę, prie šventinio stalo susėdusius namiškius, močiutės kisielių. Kad angelas įžiebtų viltį, jog kitais metais susitiksime dažniau.