Sniego burbulai

Tokia nebalta ir nešalta žiema ir vėl mums pasitaikė. Neblogai - oras toks ,,minkštas'', nepiktas. Tiesa, toks minkštas, kad batai klimpsta iki kulniukų, ypač modernaus mūsų Vilniaus kaimiškame rajone, Pavilniu pavadintame. Su bateliais per tas balas nepristraksėsi, o va, su dulkių siurbliu - privalai. Tą pilką žiemą reikia kažkaip kišti į siurblio maišus...
Kadangi iš senovės žinome, kad žiemos vaizdeliams būdingas sniegas, tenka bent kiek sniego pasigaminti patiems (ne Liepkalnis, latviai ledo patrankų mums neatveš): imame žirkles ir patys gaminame blizgantį sniegą, kuris tuoj tuoj byrės ant mašinų, žmonių ir varlių...

Jau byra:

Labai gražūs nedideli šventiniai sniego miesteliai jau pagaminti.

Labai jaudinomės, kaip pavyks, kaip tie gyvi padarai toje sniego pūgoje laikysis. Laikosi:)

Galvoju, net mamoms tiktų toks darbelis. Juk kiekvienos mamos širdelėje yra ta maža mergaitė iš vaikystės... Stovėtų sau toks pačios pagamintas burbulas. Šluostydama dulkes mama tikrai tą sniegą vis pakratytų:)
Aš tikiuosi, kad Jūs visi nusiraminę po metų darbų. Kas buvo - pražuvo. Gražios Švenčių dienos stovi prie Jūsų namų durų. Vaikai padovanos mažus angeliukus, kad saugotų Jūsų mintis ir emocijas ateinančiais metais. Išlikime ramūs, kas benutiktų.
Dėkodama už draugystę, labai labai vertindama mūsų kartu praleidžiamas valandas, šiltai apkabinu Jus visus, linkėdama sveikatos. Viskuo kitu galime kaimyniškai dalintis.  

   

stebuklinga Kalėdų kepurė

Šių metų skaitliukai skaičiuoja paskutinius medinius karoliukus... Atsimenate tokius medinius skaitliukus? Va, mūsų vaikai jau nežinos medinių skaitliukų.  Ir pats žodis SKAITLIUKAI jiems nereiškia nei gamyklos Vilniuje (kaip kad mūsų tėvų kartai), nei skaitliukų. Tokio žodžio vaikams nėra ir nereikia.
Vakar pirmą kartą istorijoje plastmasinis  žmogus - robotas su kompiuteriu galvoje buvo registruotas kaip lėktuvo keleivis. Žinios pranešė, kad jo burnoje įstatyta mėlyna lemputė. Kažkodėl...
Mūsų vaikų robotų egzistavimas nestebina. Lemputės ir mygtukai jų nestebina ir negąsdina.
O mes prieš Kalėdas tampame visgi daugiau sentimentalūs, prisimename rankų darbo kalėdaičius, močiutės keptus pyragus, mamos siūtą zuikio kostiumą (tada MAXIMA ir  Kinija dar nebuvo arčiausiai mūsų). Taip tuos skaitliukus prisiminiau, nes man patinka, kad mano dienas skaičiuoja ne kompiuteris (pvz., iš VMI arba banko), o apsitrynę mediniai skaitliukai...
Šiemet liko karoliukų - dvylika šviesių ir du juodi.
Tie juodi - tai paskutinėmis prieššventinėmis dienomis  užsikimšusios Vilniaus gatvės, eilės prie kasų MAXIMOJ, paskutinę metų dieną lietuviškais litais užstrigę kompiuteriai, kelios dovanos, kurių nespėjau parūpinti...
Visos kitos šiemet likusios dienos - šviesios. Labai šviesios! Namai papuošti, išlygintos gražiausios staltiesės laukia brangiausių žmonių prie Kūčių stalo. Lauke nešalta. Vaikai ir tėvai sveiki.

Dar kartą susitiksime su vaikais AK'MENUKŲ studijoje. Jie taip noriai vaidina!
Nesunkiai įspėsite, kokią pasaką praėjusį kartą dar ir dar kartą ,,sukome'':

Suvalgėme du didelius kalėdinius meduolinius briedžius, po ,,kumpį'' draugiškai pasidalinę.

Gaminome kepurę. Nedidelę...  Tinka jūrų kiaulytei (atrodo, jūroje  - irgi Kalėdos).

Bet ir po maža kepure gali slėptis dideli stebuklai.
Po Jūsų gražiąja Kalėdų egle Kūčių naktį atsiras dovanos vaikams. Tikrai!
Kitais metais išsipildys Jūsų gražiausios svajonės. Tikrai!
Mediniai skaitliukai skaičiuos ir skaičiuos ir skaičiuos tik TAIKIAS dienas - liks tik šviesūs skaitliukų karoliai... TIKRAI!

 Abra kadabra: po Kalėdų kepure slepiasi TAIKA - vaikams žemėje ir kiaulytėms jūroje...

  

Kalėdinis atvirukas

Šiais metais, minėdami 300-ąjį gimimo jubiliejų, dažnai kalbėjome apie Kristijoną Donelaitį ir girdėjome ištraukas iš ,,Metų''. Man atrodo, kad mokykloje per anksti mus vertė  skaityti tą kūrinį, tuo  ilgam atbaidydami nuo turiningo, sąmojingo teksto. Kada įvyksta lūžis, kai nustojama gėrėtis poezija? Štai mažyliai su didžiausiu entuziazmu  deklamuoja eilėraščius, noriai klauso draugų.
Jiems reikia eilėraščių!
Donelaičio paskaitėme tik po kelias eilutes, tik Jo vardą prisiminti pratinomės. Daugiau dėmesio skyrėme tekstams, kurie mums šiuo metu ,,kaip tik'': apie grybus, kiškius, apie žiemą vaikams suprantamomis metaforomis ir negudriomis intonacijomis. Žavu. Net tie, kurie nežinojo, ką deklamuoti, išeiti ,,į sceną'' norėjo.

Tekstų mokymasis - labai naudingas. Vaikai įsimena poetinius žodžių junginius, tai lavina vaizduotę, turtina kalbą, treniruoja atmintį.   Be to, anksti išmokti tekstai išlieka ilgam, sentimentaliai lydi visą gyvenimą kaip gražūs vaikystės paveikslėliai.

Bažnytinio paveldo muziejuje kaip tik šiuo metu eksponuojama ,,abrozdėlių''kolekcija - rinkinys, primenantis vaikystę. Ne visur su AK'MENUKAIS galime nukakti, bet bent pasikalbėti apie tai - visada!
Kalėdinius atvirukus gaminome patys. Žinoma, labai sentimentalius ir gražius: puoštus baltom snaigėm, baltom fėjom, raudonais briliantais.
Didžioji dalis vaikų tuos atvirukus, kur po negudriomis popierinėmis eglutėmis pusę širdies paliko, namo nešėsi užantyje: kad tėvai nepamatytų. Žada tėvelius Kalėdų dieną nustebinti. Aras prikarpė dvi saujas baltų popierinių fėjų ir mažuose delniukuose saugojo tą turtą, gailėdamas net ant atviruko tą grožį klijuoti: MAMAI NAMO NEŠ.    Mano kaltė, kad tas fėjas pamiršau vaikui įduoti, gailėjausi visą savaitgalį, tikėdamasi, kad jis apie fėjas namie neprisimins.

Taigi, labai reikia, kad vaikiški paveiksliukai Jūsų akyse atgytų tą rytą, kai vaikų pagamintus atvirukus gausite dovanų. Kad klijais išteptos baltos popierinės eglutės pakviptų mišku, kad mažos snaigės tirptų Jūsų delnuose, kad raudoni blizgučiai džiugintų kaip vaikystėje, kad iš atidarytos erdvinės atvirutės pasklistų katarinkos melodija, primenanti močiutės laikų karuselę...
Tikiuosi, kad nuo vienos vaikiškos atvirutės bent akimirkai namus gali užlieti šiluma - tiek daug pastangų įdėta.  
Ir stebuklas įvyks...
 

TORES LESYKLĖLĖS

Didžiausią džiaugsmą galime suteikti mes patys vienas kitam. Paprastą dieną galime paversti daug gražesne, gyvendami veidu vienas į kitą, brangindami ir puoselėdami kaiminystę. Gražiame Pavilnio slėnyje darniai įsitaisęs ir pavilniškių jau pamėgtas TORES BRAVORAS palaiko mūsų kaimyniškos bendruomenės kūrimo iniciatyvas. Šiandien su visa AK'MENUKŲ mokyklėlė TORES patalpose praleidome šeštadienio pusdienį.
Labai graži patalpa: su įspūdingais paveikslais, jaukią šviesą skleidžiančiais šviestuvais, su muzika, su vaizdu į apsnigtą ir saulės nušviestą mišką...   TORES darbuotojai vaišino arbata... Toks grožis ir gerumas, kad, rodos, taip ir jauti kalėdinio laikotarpio artumą. Per šventę daugiau galvojame apie artimą savo: galvojame apie dovanas tėvams ir vaikams, apie maltiečių dalinamą sriubą ir apie kitą MAŽUTĖLĮ - apie paukštį, likusį žiemoti gimtinėje.
Prakedenome teatrinių drabužių skrynią. Bandėme vaidinti princeses, triušius, moliūgus ir muses.

Dainavome ir valgėme su meile keptus sausainius.

Pavilnių regioninio parko darbuotojai mūsų vaikučiams paruošė įdomią edukacinę programėlę apie paukštelius. O jūs žinote, kaip atskirti zylę mergaitę nuo zylės mergaitės? Turbūt nežinote, jei negirdėjote, ką vaikams pasakojo ornitologas Gediminas Petkus.  Galėjome paukščių balsų pasiklausyti, paukščių žiedus rankoje palaikyti. Ir lesyklėlę savo rankomis pasigaminti!
Pavilnių regioninio parko darbuotojams vadovaujant, tėveliams padedant, pavyko net po dvi skirtingas lesyklėles kiekvienam sukurpti. Svarbu, kad šaltą dieną nepamirštumėme į jas trupinėlių įberti.

Vaikams ypač smagu, kai bendros veiklos imasi ir suaugę: tėtis, mokytojas, kaimynas.

Štai taip mokėmės globoti paukštelius restorane TORES BRAVORAS, kur mus maloniai sutiko gražios ir mielos Ieva ir Justina.  Ne tik arbata vaišino, bet ir ant kelių palaikė, priglaudė, padėjo klijuoti, kirpti... Norime draugauti su jomis. O TORES BRAVORAS siūlo savaitgaliais ateiti šeimyninių pietų. Pro langus matysite apsnigtus medžius, o juose lengvai supuosis lesyklėlės. Gal pavyks pamatyti žvirblį, zylę, genį, meletą,sniegeną, kėkštą ar kryžiasnapį...





      

PIRMAS SNIEGAS

Pirmas sniegas, baltas sniegas
krenta iš dangaus.
Kas iš džiaugsmo to apsvaigęs
kiek pašalt negaus?

Ar vis dar prisimenate tą Juliaus Janonio eilėraštį? Kasmet džiaugiamės pirmuoju sniegu lyg šimtą metų jo būtume laukę. Jausmas toks pat tikras, lyg truputį vaikiškas. Ypač, kai žiema ateina taip atsargiai, švelniai.
AK'MENUKŲ vaikučiai smagiai tipeno po apsnigtą parką. Žaidėme gaudynių, o didžiausias juokas - ant pažliugusių lapų paslydusi ir į sniegą nukritusi DALIA. Visu ūgiu ir svoriu - keberiokšt! Sakau, kad vaikystė toli nenubėga. Grįžta.
Šiltoje klasėje bandėme įveikti modeliną: mažą dailų paukštelį nulipdyti ne kiekvienam iš karto pavyko. Bet kantriai lipdė visi. Vėrėme karoliukus (tai ir pirščiukų miklinimas, ir kantrybės bandymas), puošėme plunksnelėmis.

Neužteko laiko pasakai.
Ir Balio Dvariono  ŽIEMOS ETIUDAI liko kitam šeštadieniui.
Žiema tik prasideda, taigi jos etiudams laiko dar turime.
Mažoji Smiltelė labai mėgsta lašišą. Kai ji man tai labai atsargiai ir taktiškai pasakė, supratau, kad laikas nusipurtyti plunksnas. Elzė nufotografavo:

Lašiša buvo labai skani. Ačiū Rapolės mamai.

Liko tik vienas žaismingas prašymas; jei iki kito savaitgalio nulipdysite Sniego Senį, pasidalinkite nuotraukyte AK'MENUKŲ puslapyje   https://www.facebook.com/studija.ak.menukai.
Pasidžiaugsime kartu!

KOMPOTAS

Ruduo šiemet mus lepina - ilgas, švelnus ir gražus. Kol žiemos nėra, tai ir rudeniniai darbeliai vis nesibaigia.
Šįkart kalbėjome, kaip vaisius kuo ilgiau išlaikyti. Nelengva! Vaikai žino, kad jiems netinka nei šiluma nei šaltis. Nusprendėme, kad obuoliams labiausiai tinkama temperatūra yra garaže. Tai vaikų patirtis!  Dar galima virti obuolienę ar uogienę, bet mes šįkart gaminome  vaisių kompotą. Patys kirpome, piešėme, klijavome, o tada pjaustėme obuolius tikrais peiliais su TOOOOOOKIO dydžio malonumu. Beje, pačių supjaustyti obuoliai - ypatingo skonio.

Pilnas sodas obuolių,
Ir mažų, ir didelių,
O sode tarp obelaičių
Daug berniukų ir mergaičių
Kaip auksinių obuolių -
Ir mažų, ir didelių. (...)

Obuolių pilna pintinė,
O dainų pilna krūtinė.
Uždainuosime žvaliai:
Obuoliukai, obuoliai  (Just.Marcinkevičius)

Tikrai daug šiandien dainavome - apie kiekvieną miško žvėrelį, apie įvairius naminius gyvūnus. Lyg ir jauti, kad Adventas artėja. Tie ilgi vakarai su arbata ir rankdarbiais, tas buvimas kartu prie žvakės be skubėjimo...
Labai smagu vaikams skaityti knygą. Jie tuoj pat vaizduotėje kuria knygos pasaulį, klausinėja, nori piešti, fantazuoja. Noriai vaidina. Improvizuodami pasidalinome vaidmenimis: Katinėlis, Gaidelis, Lapė su mažais vaikeliais. Tautosaka -ypač dėkinga medžiaga rišlios kalbos ugdymui: gausu mažybinių žodžių, pakartojimų, vaizdingų epitetų.

Kitą kartą būtinai vėl vaidinsime pasaką! Iki pat Kalėdų, kad tas gražus laukimo laikotarpis būtų dar žaismingesnis.

Linksmieji sumuštiniai ir kiti naudingi pratimai

Smulkiosios motorikos įtaka vaiko brandumui

Nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys, jutimo sistemos, erdvės ir krypties suvokimas gali būti kliūtis sėkmingai išmokti skaityti ir rašyti. Todėl vaikų bendrosios ir smulkiosios motorikos ugdymas yra viena svarbiausių brandumo mokyklai dalių.

Smegenyse formuojasi sritys, atsakingos už galūnių valdymą, skonio jutimą, klausą, regą, kalbos suvokimą ir t. t. Kuo įvairesnė vaiko patirtis, tuo daugiau jungčių užsimezga, kuo intensyvesni veiksmai – tuo jungtys stipresnės ir fizinė, pažintinė bei emocinė žmogaus branda kokybiškesnė.  Neuroninių jungčių tinklo zonos, glaudžiai susijusios tarpusavyje,  nėra stabilios. Jos nuolat kinta bręsdamos ir gali būti sąmoningai stimuliuojamos.

Motorinėje ir jutiminėje smegenų žievės srityje žmogaus įvairios kūno dalys turi savo zonas: aukščiausiai vingiuose išsidėsto kojos, žemiau – liemens, dar žemiau – kaklo ir galvos motorinės ir jutiminės sritys. Didžiausius plotus užima galva (ypač lūpos, liežuvis) ir plaštaka (ypač pirštai). Intensyvūs pirštų judesiai netiesiogiai aktyvina kalbinę motoriką. Dar daugiau,  judesius valdančios smegenų žievės sritys ypač aktyvios pirmąjį gyvenimo penkmetį, o jautriausias laikotarpis, kai smegenyse formuojasi už kalbą atsakingos neuroninės jungtys yra pirmieji penkeri gyvenimo metai.

Kai kurie autoriai (M. Kolcova, 1989) teigia, kad vaikas pradeda kalbėti tada, kai smulkioji motorika pasiekia atitinkamą išsivystymo lygį. Atlikti tyrimai patvirtina, kad apribojus vaiko judėjimą, net ir intensyvi kalbinė stimuliacija nėra pakankama kalbos plėtrai. Taigi aktyvus judėjimas, intensyvi pirštų veikla padeda lavėti kalbiniams gebėjimams.

Šiais smegenų žievės raidos ypatumais sėkmingai naudojasi pedagogai. Ugdymo programose daug dėmesio skirta fizinių gebėjimų lavinimui. Ikimokyklinio amžiaus vaikų veiklose kasdienatliekami smulkiųjų judesių tobulinimo pratimai. 

Veikla, tobulinanti smulkiuosius raumenis ir stimuliuojanti smegenų brandą: Žaislų dėliojimas, statymas, smulkių detalių rinkimas, lapų vertimas, piešimo įrankio laikymas, piešimas, naudojimasis šaukštu, puodelio laikymas, piešimas, karpymas, karoliukų vėrimas, konstravimas, dėlionių rinkimas, sagų segimas, užtrauktuko traukimas, batraiščių varstymas, įvairių įrankių naudojimas, žaidimai su kamuoliu.

Nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys, jutimo sistemos, erdvės ir krypties suvokimas gali būti kliūtis sėkmingai išmokti skaityti ir rašyti. Todėl vaikų bendrosios ir smulkiosios motorikos ugdymas yra viena svarbiausių brandumo mokyklai dalių. Galima padėti vaikams bręsti ir ugdytis, pasiūlant smagių ir įdomių žaidimų, o bendra veikla su tėveliais ir globėjais padės įveikti stresus, valdyti emocijas ir skatins socialinę vaiko brandą.

Šaltinis: www.ikimokyklinis.lt

Rudens spalvos

Geriausias metas, žinoma, ruduo.

Spalvų kontrastai – lyg smagiuos paveiksluos.
Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos
Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.

Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.
O paukščio skrydis – lyg stebuklo skiltis.
Atrodo, tik pilna vandens duobė,
Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.

Ir pavadinti ežerą vardu,
Ir iš vardų peizažą sudėlioti.
Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,
Gyvenimą dar liečiant tartum votį— 

(Petras Panavas) 

Visų mūsų bendras pasaulis.,,Beepositive"

Žmogumi tampi, kai gauni žmogaus vardą. Tegu ir žaisliniu žmogiuku. Įdomu ir smagu, kad vaikai žmogiukus vadina pačiais šviesiausiais, meiliausiais vardais: Šokliukas, Ievutė, Spindulėlis...
Dar labiau Žmogumi tampi, kurdamas savo Namus: pačius gražiausius mieliausius Namus - jaukią mažą vietelę visame dideliame pasaulyje.  Su durimis ir širdelės formos langais, su stogeliu, saugančiu nuo lietaus... Namus, iš kurių nesinorėtų pabėgti.

Į Namų turi vesti Kelias. Kelias turi sujungti su kitais Žmonėmis. Turime gražiai susitarti, kur yra Namų ribos. Kelią projektuojame ir statome bendrai. bendras  darbas ir darnus gyvenimas pakylėja Žmogų dar vienu laipteliu aukštyn.

Įdomu žiūrėti, kaip vaikai žaidžia Žmones: eina vieni pas kitus į svečius, drauge maudosi nupieštame baseine, gėrisi nupieštomis gėlėmis.
Dar įdomiau matyti, kaip, eidami namo, ,,sklypais dalinasi pasaulį". Lengvai pavyksta!  Mūsų pasaulis didelis - vietos visiems užteks. Tik reikia išmokti dalintis: pieštukais, saldainiais, keliukais, o taip pat šviesa ir šypsenomis. 
To paties šeštadienio vakarą ,,į kelią'' pakvietė šviesos festivalis. Prie Sereikiškių parko vartelių gal ir būta spūsties, bet tikiu, kad spauda problemą gerokai išpūtė (gal pagalvojo, kad ne šviesos, o burbulų festivalis?:)
Žmonės tiesiog nori ŠVIESOS. Žmonės ėjo į Šviesą, tai gal ir kiek greičiau TEN patekti norėjo. Bet Sereikiškių parko takelių užteko visiems. Visi galėjo virš galvų pamatyti baltus šviečiančius  balionus, nes danguje pakanka vietos net ir tiems, kuriems jos maža žemėje. Nukritę medžių lapai nuostabiai kvepėjo: pirtim, parku, rudeniu. Jauni Žmonės šoko, maži Žmonės suposi, įsimylėję Žmonės fotografavosi, seni Žmonės džiaugėsi suoliukais, smalsūs Žmonės bandė įvairias šviesos instaliacijas. Žmonės ėjo ir ėjo parko keliukais - skersai išilgai, kartas - ratais, vienu bendru Keliu. Kartais šypsojosi vieni kitiems. ŠVIESOS ŠVENTĖ - tai ne tik balionai ir ne tik šokantis fontanas. Ramus šiltas vakaras, su meile sutvarkytas parkas, auksiniai lapai ir Žmonės, išėję į bendrą Kelią, yra Šviesa. ,,To be positive''...

Štai toks Šviesos pilnas šeštadienis.          

ARKLIUKAI

Toks gražus ruduo...
Ir tokia dar šilta saulė, apsukanti galvą: norisi nusivilkti paskutinį plona megztuką ir ristis nuo kalno. Megztukų nenusivilkome, bet pirštinės ir kepurės greitai išsislapstė po kišenes. AK'MENUKAI keliavo auksinėmis Pavilnio gatvėmis: pro mokyklą, pro paštą ir pro bažnyčią, pro Tado ir Elgos namus - iki Tuputiškių serpantino, o toliau - iki RAITIJOS arkliukų.
Parke matėme voverytę, už tvorų - daug gerų ir piktų šunų ir , žinoma, daug į tigrus panašių katinų.
- Aš negaliu glostyti kačių. Man nuo jų alergija. - Čia viena ,,keliautoja'' mediciniškai apsišvietusi ir žino, kas jai pavojinga. Ji negali gaudyti Pavilnio kačių.  Kiti sušilę skuodžia paskui rainąją.
- Tadai, visgi užsimauk kepurę: ruduo, ir nėra taip karšta,- prašo AK'MENUKŲ mokytoja.
- Man viskas gerai, nėra jokios alergijos! Nereikia man kepurės, - Tadas irgi medicinos srityje ,,ne pėsčias":)
Gudrus šuniukas, vardu Biškis, alergijos nesukelia niekam.  Jis - tvartelio šeimininkas - pasitinka vaikus pirmas.

Šįkart gardelių nevalėme, kaip kokie ,,žmonių" herojai tiesiai į paruoštą balną buveme įkelti ir pajodinti. Tiesa, simboliškai pašukavome žirgų šonus, kad jau ne visai kaip iš ,,žmonių" gyvenimo būtų...

Vaikams patiko dvi ožkelės, kurių viena duoda puslitrį pieno per dieną: čia pat tvarte šyvoji ožkelė buvi pamelžta, o šiltas pienelis supiltas į elegantišką stiklinę.

Net ožkelės ,,burbuliukai'' - lyg tikras pokštas. Miesto vaikas, ožkos ,,burbuliukų'' nematęs, sunkiai gali patikėti, kad čia ne šokoladiniai saldainiai, taigi slapta dar bando pagaliuku pajudinti, kad įsitikintų:). Ak, tas gyvenimo pažinimas iš tvartelio pusės!
Baltoji ožkelė greitai turės mažylių, taigi AK'MENUKAI  žada eiti į lankytuves.

Na, o kol kas...  Kiekvienas galėjo pajoti, tikrą jojiko šalmą ant galvos užsivožęs. Ir dargi lietuvišku žemaituku!

Supynės, arkliukai, romantiška rudens šiluma, gera nuotaika... Užsikūrėme laužą ir kepėme dešreles.

Buvo ir kitų vaišių, pvz., arbata iš termoso ir galimybė savarankiškai ją įsipilti, nebijant staltiesės aplieti.
Kai pasaulis taip greitai sukasi netikrų šypsenų ir reklaminių vaizdų karuselėje, praleisti pusdienį su vaikais, ožiais ir arkliais - tikra palaima.
Ši diena buvo ypatingai smagi. Tikiuosi, visiems iki vieno AK'MENUKŲ vaikams - taip pat.
 Ačiū mielai arkliukų ,,mamai'' Kotrynai, jos pagalbininkei jaunajai skautei, švelniosioms AK'MENUKŲ pedagogėms...

Auksinis ruduo

AK'MENUKŲ studijos vaikai striksi auksinio rudens takeliais. Tinkamai nusitekę - rudens darbams ir  džiaugsmui gamtoje pasirengę ir į šeštadienio užsiėmimus atskubėjo.
Narveliai ir tvarteliai buvo atverti mūsų vaikams: šeškas, susitingęs iš malonumo, džiaugėsi švelniomis vaikų rankomis,peliukai linksmai sukosi savo karuselėse arba kuitėsi lizdeliuose, žadėdami, kad greitai atsiras dar daugiau mažų peliukų, ežys įtikinamai knarkė, susisukęs į dygų kamuolį...Dar smagiau lauko gardeliuose: arkliukai poniai, asiliukai, lama laukė vaikų, ožiukai ir avytės kišo galvas ir prašė dar ir dar obuolių, žąsys, sutartinai gagendamos, lydėjo vaikus iki pat vištidės.

Labiausiai pralinksmino dvi mažos vištytės, kurios ėmė ie pralindo pro trovos apačią, ir vaikai turėjo jas sugauti. Linksminosi ir vaikai, ir vištos!

Brendi saiu per lapų auksą, ant galvos byra prinokę obuoliai. Nuostabus metas!
Pradžioje - už grėblių. Dideliais ir mažais grėbliais varyti lapus į krūvą - tikras smagumėlis.

Dar smagiau po darbo dainą traukti, visa gerkle kvatoti ir, žinoma, šokti ,,grybus''. Ir kas jiems su tais grybais - ,,rauname'' kiekvieną šeštadienį! Tiesiog daina apie grybus šiemet tapo AK'MENUKŲ himnu:)

Prisirinkę obuolių, turėjome daug smagaus darbo: spaudėme obuolių sultis.

Mažoms rankoms teko obuolius plauti, pjaustyti, sultis spausti ir jas patiems supilti į butelius, prieš tai etiketę buteliui sukūrus.

Tikiuosi, kad vaikams taip smagu buvo todėl, kad viską PATYS su džiaugsmu dirbo.
Liko vienas pamirštas grėbliukas. Liko gardaus šakočio pilna dėžutė. Tiesa, šiuo metu yra tik dėžutė. Liko viena elegantiška skara, kurios darbų įkarštyje neprireikė.
Už paruošiamuosius darbus dėkoju tėveliams.
Radiniai bus sugrąžinti kitą šeštadienį.
Džiaukimės auksiniu rudeniu ir tikėkimės, kad kitą šeštadienį oras mus vėl maloniai nustebins.  

AK'MENUKŲ MENUKAI

Kaip iš mažos sėklelės  išauga  ir grožiu prasiskleidžia nuostabus žiedas, taip mažas vaikelis skleidžiasi kaip pumpuras, kad visomis sielos spalvomis atsiskleistų. Globojama sėklelė, mylimas ir prie širdies glaudžamas vaikelis ....

Ak, tie menukai! Tas menas auginti gėles ir vaikus!
Turbūt neturėjote laiko šį savaitgalį Kairėnuose vykstančiai parodai RUDENS ŽIEDAI. O jei ką, sekmadienį dar galite į Kairėnus nulėkti. Gal kokį gražų krūmą nusipirksite, bet labai gražu ir nuostabią ŽEMĖS MENO parodą Kairėnų sode pamatyti.
Mažų ak'menukų - maži ir menukai. Mes negudriu, bet labai mielu menu pavertėme pilkus akmenukus.     Vaikų fantazijos ir pastangų dėka akmenukai virto boružių pieva, ožiukais, vilkais...

Pasiruošėme medžiagos ir būsimiems užsiėmimams. Beje, nauji batai daug geriau bėga ir daug geriau vaiką parko talekiais nešioja:

Naujos prijuostės daug labiau įkvepia niekada dar nemėgintiems darbams:

Buvome numatę dar daugiau veiklų. Tik kur tu čia, žmogau, per tris valandas viską suspėsi! Vaikai noriai dainavo ir šoko (gal ruduo kaltas, bet dainos ir šokiai apie grybus - būtina užsiėmimų dalis!) , mokėmės kvėpavimą lavinančių juoko pratimų, imitavome įvairius gyvūnus, gėrėme arbatą, o prieš tai atsakingai ir draugiškai serviravome stalą.
Kitą savaitgalį  keliausime į svečius. Esame sutarę, kad reikia patikimų batų ir geros nuotaikos. Kitas šeštadienis skiriamas arkliukams. Jodinėsime, giedosime liaudiškas dainas, kepsime ant laužo dešreles.   Prie arbatos puodelio šį bei tą įdomaus apie arkliukų gyvenimą sužinosime.

 Paprasčiausiai pasiilgau arklio, 
jo protingų ir gerų akių. 
Norisi kažką sunkaus pavalkiot 
arba šiaip — pasiganyt sykiu. 

Jau seniai neglosčiau aš jo strėnų, 
kvepiančių pavasario žeme, 
ant kurių, net pavalkus nuėmus, 
lieka doro prakaito žymė. 

Vis galvojom, kaip žadėjo dainos, 
kad nujosim vienąsyk vėlai, 
kur pro langą ilgos kasos dairos, 
kur nenuganyti dobilai. 

Taip ir liko — tik daina ir godos, 
tik žebuoklio rūdys dantyse, 
tik ilgų, sunkių vagų golgotos 
ir kaip darbas paprasta tiesa. 

Ji — tarytum pavalkai — mus jungia 
su praeitimi ir ateitim. 
į gyvenimą — saldžiausią jungą — 
žiūrim jau suprantančia akim. (Just. Marcinkevičius) 

Bet mėgaukimės šiuo savaitgaliu. Vilniuje - Tautų mugė. Džiaukimės vieni kitais, nuostabiu oru,  grybais, savo išmintingais, smalsiais ir kūrybingais vaikais.

SPASIBO. Šiandien su vaikais mokėmės rusiškai padėkoti. ,,SPASIBO'' Jums už šiandien kartu su vaikais praleistą laiką.