Kalėdinis atvirukas

Šiais metais, minėdami 300-ąjį gimimo jubiliejų, dažnai kalbėjome apie Kristijoną Donelaitį ir girdėjome ištraukas iš ,,Metų''. Man atrodo, kad mokykloje per anksti mus vertė  skaityti tą kūrinį, tuo  ilgam atbaidydami nuo turiningo, sąmojingo teksto. Kada įvyksta lūžis, kai nustojama gėrėtis poezija? Štai mažyliai su didžiausiu entuziazmu  deklamuoja eilėraščius, noriai klauso draugų.
Jiems reikia eilėraščių!
Donelaičio paskaitėme tik po kelias eilutes, tik Jo vardą prisiminti pratinomės. Daugiau dėmesio skyrėme tekstams, kurie mums šiuo metu ,,kaip tik'': apie grybus, kiškius, apie žiemą vaikams suprantamomis metaforomis ir negudriomis intonacijomis. Žavu. Net tie, kurie nežinojo, ką deklamuoti, išeiti ,,į sceną'' norėjo.

Tekstų mokymasis - labai naudingas. Vaikai įsimena poetinius žodžių junginius, tai lavina vaizduotę, turtina kalbą, treniruoja atmintį.   Be to, anksti išmokti tekstai išlieka ilgam, sentimentaliai lydi visą gyvenimą kaip gražūs vaikystės paveikslėliai.

Bažnytinio paveldo muziejuje kaip tik šiuo metu eksponuojama ,,abrozdėlių''kolekcija - rinkinys, primenantis vaikystę. Ne visur su AK'MENUKAIS galime nukakti, bet bent pasikalbėti apie tai - visada!
Kalėdinius atvirukus gaminome patys. Žinoma, labai sentimentalius ir gražius: puoštus baltom snaigėm, baltom fėjom, raudonais briliantais.
Didžioji dalis vaikų tuos atvirukus, kur po negudriomis popierinėmis eglutėmis pusę širdies paliko, namo nešėsi užantyje: kad tėvai nepamatytų. Žada tėvelius Kalėdų dieną nustebinti. Aras prikarpė dvi saujas baltų popierinių fėjų ir mažuose delniukuose saugojo tą turtą, gailėdamas net ant atviruko tą grožį klijuoti: MAMAI NAMO NEŠ.    Mano kaltė, kad tas fėjas pamiršau vaikui įduoti, gailėjausi visą savaitgalį, tikėdamasi, kad jis apie fėjas namie neprisimins.

Taigi, labai reikia, kad vaikiški paveiksliukai Jūsų akyse atgytų tą rytą, kai vaikų pagamintus atvirukus gausite dovanų. Kad klijais išteptos baltos popierinės eglutės pakviptų mišku, kad mažos snaigės tirptų Jūsų delnuose, kad raudoni blizgučiai džiugintų kaip vaikystėje, kad iš atidarytos erdvinės atvirutės pasklistų katarinkos melodija, primenanti močiutės laikų karuselę...
Tikiuosi, kad nuo vienos vaikiškos atvirutės bent akimirkai namus gali užlieti šiluma - tiek daug pastangų įdėta.  
Ir stebuklas įvyks...