Stovyklos savaitė - kaip birželio naktis - kaip vienas mirksnis...
Be abejonės, vaikai papasakos įspūdingiau, kas liko atmintyje: tirpstančio vaško kvapas ir žvakių liejimas, o gal tamsoje sužibę stikliniai pačių dekoruoti žibintai, išdabinti spalvotais stikliukais.
Gal atmintyje liks didžiulės Nacionalinės dailės galerijos erdvės ir balti platūs laiptai, vedantys į nepažįstamą pasaulį - netikėti motyvai ir spalvų deriniai, vaikams neįprasta formų estetika ir kartais šokiruojantys siužetai.
Atrodo, dailės galerija tikrai įkvėpė mergaites, nes paskutinę stovyklos dieną tapyti darbai - įspūdingi, o vaikų darbų galerija buvo kuriama su didžiuliu užsidegimu ir meile.
Be abejonės, stovyklos ,,razina'' tapo nakvynė - be mamos ir be tėčio... Menkus besikaupiančius liūdesio debesėlius išblaškė laužas, vasariškas naktinėjimas su keptais zefyrais, su supynėmis, mergaitišku juoku ir vaikišku nuovargiu po ilgos dienos: iki saldaus miego buvo belikusios dvi neilgos pasakos...
O tada išaušo dar viena nuostabaus grožio diena...
Pleneras baigėsi. Paprastai kūrėjai kažką stovykloje palieka. Šįkart liko tai, kas brangiausia - saulėtos vaikiškos vasaros įspūdis - noras savo rankomis kurti grožį, draugauti, dalintis, suprasti, padėti, džiaugtis, mokytis iš kitų. Dar - linksma rausva dainelė, tapusi kiekvienos stovyklavimo dienos priedainiu.
Iki naujų susitikimų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą