STOVYKLAUJAME - IŠKYLAUJAME

I. PIRMOJI DIENA

Susirinkome,

... o paskui išėjome į laukus

Pakeliui sutikome triušį, šešką, pulkelį vištų, traktorininką Mykolą, būrį berniukų (dalis - iš matymo pažįstami) iš KITOS stovyklos (iš tos, kuri už tvoros), vištas su ką tik išperėtais mažyliais, prijaukintą balandį, beveik prijaukintą katiną, tada dar šunį (gyvas, bet po žemėmis), povą, kurio plunksnos kažkada buvo daug gražesnės, tada dar pulką avinų, dvi lamas, garsiai bliaunantį asilą Valentiną, keletą labai lėtų sraigių, vieną labai gražų vabalą ir vieną labai malonią gyvūnų prižiūrėtoją, kuri turi tris vaikus, todėl žino, kad vaikams labai reikalingos nešvarios kranklio plunksnos ir mums jų davė, kiek tik buvo kranklio narve.

O tada ėjome toliau. Per labai gražiai žydinčią pievą ir per labai negražiai prišnerkštą mišką (Pavilnių regioninis parkas). Iki pat gyvūnėlių kapų ėjome, kol trims mergaitėms atsibodo mašalai, o mašalams atsibodo visos kitos mergaitės, kurios nekreipė į juos dėmesio. Ir erkės nebuvo pasiskiepijusios nuo vaikų, todėl nenorėjome jų sutikti, taigi pasukome atgal.
Tiesa, vis su knygomis. Razumniukai:)

Tose knygose - gražiausi pievų žiedai...

 O kas gi čia? Kiaušiniai - ne kiaušiniai...

Atsakymas - po trijų dienų!