Kitą kartą buvo kilęs tarp žvėrių ir paukščių karas. Abu pulku ties Uralo kalnu didelį karą kėlė. Bet ilgą laiką karas nei vienai, nei antrai pusei nesisekė. Šikšnosparnis tad abiem pusėm tarnavo: kai paukščiai nugalėdavo, tai jis prie paukščių pristodavo, bet kai žvėrys laimėdavo, tai jis prie jų pristodavo. Kai jau buvo taika padaryta ir kariuomenė ėjo namo, šikšnosparnis vėl prie paukščių pristojo. Bet paukščiai jo dėl neištikimumo nepriėmė. Ir žvėrys jo nepriėmė.
Dėl to šikšnosparnis ir dabar, paukščių ir žvėrių nekenčiamas, slapstosi nuo jų ir tiktai vakare, kai visi gyvuliai sugula, išskrenda maisto ieškoti.
Bet tik sakmėje šikšnosparnis toks nemielas. Šiaip jau šikšnosparniai turi draugų. Ir mes au tapome šikšnosparnių draugais. Ir tėveliai, kurie atėjo šeštadienį paskaitos pasiklausyti.
Verkių ir Pavilnių regioninio parko gamtininkai ragino šikšnosparnius pažinti, globoti, pamilti, netrukdyti jų žiemos miego.
Juk ne tik pasakoje, bet ir realybėje taip: iš arčiau pažinęs, po bauginančia ar atgrasia išore gali surasti trapią, jautrią sielą. Svarbu pasidomėti, pažinti, prisijaukinti...
Pasiklausėme gamtininkų pasakojimo apie šikšnosparnius. Iš ilgo kalbėjimo aišku viena: šikšnosparniai vaikams nepavojingi. Jie netgi juokingi, labai įdomūs, Lietuvoje saugomi ir globojami.
Savotiškai gražūs:
Dabar dar pasidžiaukime šikšnosparniais:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą