.Vilnius - Panama - Vilnius. Rudens atostogos su AK'MENUKAIS

- Kai nežinai kelio,- pareiškė Meškiukas,- pirmiausia reikia rodyklės.
Tad iš dėžės jis padirbo rodyklę.

Rudens atostogoms šiemet pasirinkome kultūrinę kryptį. Iš tikrųjų lepinomės: ne tik neįprastai šiltos, saulėtos ir romantiškos dienos, bet galimybių prisodrinta kultūrinė Vilniaus atmosfera, galimybės, kurios yra čia pat, bet skubėdami jų nepastebime arba atidėliojame.

O mes nebuvome nuėję niekur toliau, tik iki lauko galo,- pasakė kiškis.- Tas laukas ligi šiolei ir buvo mūsų svajonių šalis, nes ten auga javai, kuriais mes mintame. Bet nuo šios dienos mūsų svajonių šalis bus Panama. O, Panama labai graži, ar ne, ežiuk?

Vilnius - jaukus, saugus, nedidelis, bet ir ne mažas, kunkuliuojantis renginiais - moderniais ir netikėtais, viliojančiais, o taip pat traukiantis į istoriją saugančius muziejus, galerijas ir teatrus - su jau pripažintais vardais, neištrinamais kultūros faktais.
Braidėme senamiesčio gatvėmis (kiek leido neįpratusios daug vaikščioti šių dienų pradinuko kojelės), įeidami ir išeidami pro senuosius miesto vartus, gėrėdamiesi Vilniaus kalvomis, paminklais ir bažnyčiomis.
Pasibeldėme į Teatro, muzikos ir kino muziejaus duris (šiuose rūmuose kažkada buvo ir teatras, ir vaistinė...), suradome puikią edukacinę erdvę, nuoširdžius darbuotojus, sužinojome apie lietuvių liaudies instrumentus, dovanų parsinešėme linksmą liaudies dainą...

...Netrukus jie sutiko du žmones – kiškį ir ežį, kurie gabeno į namus savo derlių. 
- Užeikite pas mus,- pakvietė šiedu,- galėsite pernakvoti. Mes visuomet džiaugiamės svečiais, jie vis papasakoja ką nors nauja.

Meškiukas ir Tigriukas įsitaisė ant jaukios sofos.
- Tokia sofa – geriausias dalykas pasaulyje,- nusprendė Tigriukas.- Panamoje mes irgi nusipirksime tokią sofą, tuomet tikrai turėsime visa, ko širdis geidžia. Ar ne?
- Taip,- pritarė jam Meškiukas.

Didelės ir mažos LĖLĖS teatro lėlės, gyvenančios muziejuje, taip pat džiaugėsi vaikų apsilankymų. Ruduo - prisiminimų ir romantikos laikas.

Paskui jie pamatė senį lapiną, kuris kaip tik ruošėsi švęsti savo gimtadienį su žąsim. 
- Kur čia kelias į Panamą? – paklausė Meškiukas.

Ypač svarbu mums buvo aplankyti Rasas. Tikiuosi, kad vaikai atsimins bent kelias svarbias pavardes, kad jų širdyse liks savo rankelėmis uždegtos atminties žvakelės šviesa. Kopėme atminties kalneliais, ieškojome siaurų pažinimo takelių - atsargiai, pagarbiai...

Kitame krante jie patraukė paupiu, ir Meškiukas tarė:
- Gali ramiai žingsniuoti man iš paskos, aš žinau kelią.
- Tada mums niekas nebaisu,- pasakė Tigriukas.
Juk gerą eiti šalia to, kas žino kelią, tiesa?

Nacionalinė dailės galerija - kitokios erdvės: modernu, erdvu - į viršų ir į požemius - tiek daug mums parodė menotyrininkas Povilas. Svetingai sutikti, vaikai atsipalaidavo (jaunoji karta modernioje galerijoje!), kūrė skulptūras ir vaikiškus paveikslus. Laikas prabėgo nepastebimai.

— Kaip mums gera,— sakydavo Tigriukas, 
— turime visa, ko tik širdis trokšta. Ir nieko nesibijome. Mes gi tikri stipruoliai. 
Tiesa, Meški? — Taip,— pritardavo jam Meškiukas.— Aš stiprus kaip meška, o tu stiprus kaip tigras.Ko daugiau norėti?