Žibutėmis mėlynuojančiais šlaitais atidunda Velykinių švenčių karutis. Ryt Vilniaus bažnyčiose bus šventinamos verbos. Tikėkime, kad su tomis senomis gražiomis pavasario šventėmis ateis kitas - daug ramesnis etapas. Valiutų kaita, kuro kainų šuoliai, konkurentai, triukšmingi kaimynai, virusai, televizijos žinios, nežinia kieno interesus atstovaujantys laikraščiai, politikai, paauglių savižudybės, karinis transportas miesto gatvėse, ligoniai prie keleivinio lėktuvo šturvalo... Tūkstantis du pavojai - jei ne tiesiogiai, bet vis sukasi eteryje, vos pramerki akis.
Kaip čia mums išmokus bent vienas kitam ,,transliuoti'' kuo daugiau teigiamų žinučių: pagirti savo vaikus, tada dar kartą pagirti; du kartus dažniau paskambinti savo tėvui ir krikšto mamai; pasakyti draugei dviem komplimentais daugiau; nusinešti į darbą skanaus pyrago ,,šmotelį"; pasidalinti su kaimyne salotų sėklomis; atleisti už bambėjimą amžinai piktai pašto darbuotojai; pasakyti dažniausiai nutylimus gerus žodžius vienas kitam. Kad nepavėluotumėm. Gal taip, pradėdami nuo savęs, galime kurti ramybės, gėrio, atidumo pilną aplinką - atsvarą dantytam ir dažnai neteisingam pasauliui. Banalu, bet genialu - būkime geri vieni kitiems.
Žiaurūs herojai, kaukolėmis pasipuošusios lėlės neproporcingai didelėmis akimis, ugnimi šaudantys transformeriai - mūsų vaikų herojai. Sentimentalūs meškučiai ir išmintingi ežiai, rodos, tapo nemadingi, jie jau nevaidina animacinuose filmuose vaikams. Bet dar galime nuvalyti dulkes nuo savo vaikystės knygų, mokyti vaikus to, ką pažįstame iš vaikystės... Pavyzdžiui, siųsti šventinius sveikinimus artimiesiems. Vaikučiai šiandien gamino Velykų atviruką. Jie stengėsi, galvojo apie savo šeimos narius, kuriems norėtų tą atviruką nusiųsti - močiutei, mamai, tėveliui... Pamenu, vaikystėje mama kasmet išsiųsdavo ne vieną atviruką - giminėms ir draugams. Drage eidavome į paštą, rinkome pačius gražiausius, ranka rašėme linkėjimus. Per šventes gaudavome tokius pat mielus ir labai gražius sentimentalius sveikinimus. Kai vėl netikėtai surandu tuos kažkada rašytus laiškelius, taip miela... Kai kurių žmonių jau nebėra, liko jų mintys, linkėjimai, prisiminimai liko.
Gal, tęsdami tradiciją, parašykime šiemet vieną kitą sveikinimą ranka? Drauge su savo vaikais parašykime.
Vidurio Lietuvos kaime (prie Kauno), kur gyveno mano Babytė, antrą Velykų dieną vyrai, linkėdami gausos, derlingumo, liedavo moteris - simboliškai, į delną, o jaunesni ir stipriau, juokaudami... Trečią dieną jau moterys - dažniausiai visai negailėdamos, laistė vyrus, linkėdamos to paties - derlingų gerų metų. Velykos anksčiau buvo švenčiamos visą savaitę, o tada dar - Vaikų Velykėlės - su kiaušinių ridenimu, saldumynais, Velykų pyragais. Krikšto tėvai per Velykas turi būtinai pasveikinti savo krikšto vaikus ir padovanoti gražų kiaušinį.
Raginu Jus šį pavasarį apsipilti sentimentais... Prisimerkime beržo šakelių, pritupdykime kiškiukų, viščiukų ant Velykų žolės, drąsiai išsitepkime rankas kiaušinių dažais, minkykime mielinius pyragus, pasiklokime pačią brangiausią iš Babytės paveldėtą staltiesę, prisikvieskite tetulių ir pusseserių su vaikais. Pasidalinkite garumu būti šeimoje. Tegu šventinė nuotaika suklega Jūsų Namuose,
Išsupkite vaikus aukštai aukštai... ,,aukštą kalną kad išvystų..."
Linksmų Švenčių, kai aplink namus jaukiai šokinėja sentimentalūs Velykų zuikiai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą