Iš ciklo apie gyvūnus. Karvytės

Jei ožka - tai maža karvė, tai karvė - tai didelė ožka? Kažkada labai seniai, prieš aštuonis tūkstančius metų, žmogus prisijaukino karvę. Yra gal tūkstantis naminių karvių veislių, iš kurių dvi išvestos Lietuvoje! Tos dvi veislės ir karvės vis dar labai svarbios Lietuvai ir yra beveik LT ženklas ir simbolis. Šalia šakočio:) Berlyne ŽALIOJOJE SAVAITĖJE moderniame paviljone lietuviai kepa didelį šakotį ir pristato Europai pieno perdirbimo įmones. Už eurus supirktą pieną reikia siūlyti Europai! Žodžiu, karvės be kompleksų irgi suka į Europą. Todėl (ir ne tik todėl) šį bei tą žinoti apie karves pravartu. Kad ir tai, kad karvės vaikas vadinamas veršeliu. Kad ir tai, kad karvė sveria daugiau nei 600 kg, o jautis ir visą tūkstantį! Kad ir tai, kad žodis jautiena kirčiuojamas pirmajame skiemenyje - kitaip nei kiauliena, vištiena ir visi kitį mėsą pavadinantys žodžiai.
Karvė pati pieno į šaldytuvą nesustato, nors taip gali atrodyti, kai pieną atveža BARBORA. Karves melžia kita Barbora. Štai taip mes pasipraktikavome, nes ką žinai, kur mūsų vaikus raginimas grįžti prie gamtos atves.

Karvė - naudingas, didelis, geras ir paslaptingas gyvūnas (pamenate linksmą istoriją, kaip karvė pirko saldainius). Gaminome paslaptingą karvytę. Rodos, paprasta būtų karvė, bet jos širdyje glūdi neatrastos didelės ir mažos paslaptys...

O darbelio paslaptis yra  ta, kad reikėjo tiksliai apkirpti, patiems (!) suklijuoti karštų klijų pistoletu, pritaikyti akis, iškirpti ir priklijuoti švelnų snukį ir tikrą uodegą.  Rodos, visi liko patenkinti ir procesu, ir rezultatu.

Vaikų ausys girdi ne kiekvieną tekstą.
Pvz., visiškai negirdi teksto: ,,Vaikai, greitai susitvarkykite savo darbo vietą''.
Bet labai gerai girdi tekstą: ,, Kas susitvarko savo darbo vietą, gauna saldainį MILKA,  nes šiandien gi viskas apie karvytes"... AK'MENUKŲ vaikai tokie tvarkingi!

Karvytėmis pavirto ir baltos duonos riekelės. Karvytes ganė ir piemenėliai iš liaudiškos dainos.
Vienas vaikas klausia:
- O kas tie piemenėliai?
Kitas vaikas žino:
- Tai tokie karvių prižiūrėtojai, kurie sušalusias kojas šildo, sulipę į karvės kaką.
AK'MENUKŲ vaikai tokie išmintingi!

Po arbatos kryptis - RAITIJOS tvartelis, kur ką tik gimė  dvi baltos ožkytės ir vienas juodas ožiukas. Esame puikūs RAITIJOS kaimynai - su morkomis ir kopūstais jau lankome naujagimius.
Gražūs tie maži ožiukai, bet tokie trapūs, o raguotos mamos juos labai saugo. Ožiukai morkomis irgi dar nesidomėjo, todėl geriausi ožiukai - arkliai. Elegantiškai linguodami galvas jie prašė kopūsto lapų, atsargiai didelėmis lūpomis iš vaikų ėmė morkas.

Už arklius dar geriau gal tik šuniukas Biškis - svarbesnis RAITIJOS gyventojas nei arkliai, na, ir pilkas katinas, kuris vis pabėgdavo, bet tik tam, kad jį vėl pagautų.

Jaunoji karta stovi viena koja šaltame bejausmiame moderniame pasaulyje - visi penki pirštai ant vis kito mygtuko, o kita koja visgi dar stovi šiltai - tvartelyje:)
Dauguma vaikų taip gerai jaučiasi su vištomis, ožiukais, arkliukais. kai kurių blakstienomis riedėjo ašaros, kad šįkart nejodinėsime, kad lankytuvės ir užsiėmimas baigėsi.
Bet mes būtinai jodinėsime! Tik jau kitą kartą...

Iš ciklo apie gyvūnus. AVYTĖS IR OŽKYTĖS

Sveiki atvykę į naujus metus - žalios avytės, o gal medinės ožkytės - kaip kam patinka. Žmonės prisijaukino avis ir ožkas prieš 10 000 - 12 000 metų (žiūrėti vaikų konspektus, kuriuos jie šiandien parsinešė iš mokyklėlės. Tikiuosi,kad pavyko iššifruoti piktogramas apie tai, kiek pieno duoda viena menka šiuolaikinė ožkelė, kiek sveria drūtas avinas, kokią naudą tie gyvūnai duoda...)  Tai va, per tuos tūkstantmečius išvesta 350 avių veislių. 351 - oji - Mėlynoji avis, kilusi iš Pavilnio, kvepianti Provancu ir nešanti laimę už naujus 10 EUR (beje, kitos spalvos iš Pavilnio kilusios avytės taip pat kvepia ir neša laimę, kurią reikės baigti kalti patiems. Kol karšta. Irgi už 10 EUR:)

Grįžtant prie vaikų ir vaikiškų avyčių, tai jos ir be EURų dar strikinėja linksmos ir laimingos po vaikystės pievas. Tiek dainelių linksmų apie ožiukus, tiek pasakėlių, knygelių ir net ilgas filmas apie Šoną ,,susuktas''. Tik džiaukis. Tai ir džiaugėmės: pačiupinėję nukirptos vilnos, vaikai bėgo plautis rankų, o vilnos kvapas ,,kolos'' ir ,,milkos'' kartai  nepatiko dar labiau nei vilnas pešioti. Gyvendami toli nuo tvarto, avį vaikai pažįsta kaip linksmąjį Šoną per LRT, kalbantį talentingojo Giedriaus Arbačiausko balsu.

Bet žadame per sniegą klampoti į lankytuves: Kotrynos ožkelė laukiasi dviejų vaikelių. Prigalvojome vardų, sudėjome į voką. Nešime Kotrynai kaip dovaną, kai tik duos ženklą, kad JAU. Bet kol kas DAR NE:)

Darbelis nebuvo paptrastas: reikėjo brėžti pagal liniuotę, kirpti, dekoruoti popieriaus juostelę; reikėjo kirpti avytės detales, įverti siūlą į adatą, prisiūti akis; reikėjo prikimšti vilnos, suklijuoti ir papuošti knygos skirtuką. Puikiai pavyko: 

Žinoma, nėra prasmės vaikus mokyti kedenti vilnas - to jiems greičiausiai niekada neprireiks. Ir avių ganyti nereikės, ir ožkų melžti tegu neprireikia... Ožka lyg ir tradiciškai laikoma vargo karvyte (nors jos pienas turi labai svarbių vitaminų - atidžiai paskaitykite vaikų parneštus ,,konspektus'').

Tegu Naujieji metai būna turtingi, kad ne tik ožkai, bet ir trims veislinėms karvėms pakaktų. Linkiu jaučio sveikatos! Ir švelnios romantikos ir svajonių linkiu - kaip mažos avytės garbanėlės, kai jas liečia maži vaiko piršteliai...   

Sniego burbulai

Tokia nebalta ir nešalta žiema ir vėl mums pasitaikė. Neblogai - oras toks ,,minkštas'', nepiktas. Tiesa, toks minkštas, kad batai klimpsta iki kulniukų, ypač modernaus mūsų Vilniaus kaimiškame rajone, Pavilniu pavadintame. Su bateliais per tas balas nepristraksėsi, o va, su dulkių siurbliu - privalai. Tą pilką žiemą reikia kažkaip kišti į siurblio maišus...
Kadangi iš senovės žinome, kad žiemos vaizdeliams būdingas sniegas, tenka bent kiek sniego pasigaminti patiems (ne Liepkalnis, latviai ledo patrankų mums neatveš): imame žirkles ir patys gaminame blizgantį sniegą, kuris tuoj tuoj byrės ant mašinų, žmonių ir varlių...

Jau byra:

Labai gražūs nedideli šventiniai sniego miesteliai jau pagaminti.

Labai jaudinomės, kaip pavyks, kaip tie gyvi padarai toje sniego pūgoje laikysis. Laikosi:)

Galvoju, net mamoms tiktų toks darbelis. Juk kiekvienos mamos širdelėje yra ta maža mergaitė iš vaikystės... Stovėtų sau toks pačios pagamintas burbulas. Šluostydama dulkes mama tikrai tą sniegą vis pakratytų:)
Aš tikiuosi, kad Jūs visi nusiraminę po metų darbų. Kas buvo - pražuvo. Gražios Švenčių dienos stovi prie Jūsų namų durų. Vaikai padovanos mažus angeliukus, kad saugotų Jūsų mintis ir emocijas ateinančiais metais. Išlikime ramūs, kas benutiktų.
Dėkodama už draugystę, labai labai vertindama mūsų kartu praleidžiamas valandas, šiltai apkabinu Jus visus, linkėdama sveikatos. Viskuo kitu galime kaimyniškai dalintis.  

   

stebuklinga Kalėdų kepurė

Šių metų skaitliukai skaičiuoja paskutinius medinius karoliukus... Atsimenate tokius medinius skaitliukus? Va, mūsų vaikai jau nežinos medinių skaitliukų.  Ir pats žodis SKAITLIUKAI jiems nereiškia nei gamyklos Vilniuje (kaip kad mūsų tėvų kartai), nei skaitliukų. Tokio žodžio vaikams nėra ir nereikia.
Vakar pirmą kartą istorijoje plastmasinis  žmogus - robotas su kompiuteriu galvoje buvo registruotas kaip lėktuvo keleivis. Žinios pranešė, kad jo burnoje įstatyta mėlyna lemputė. Kažkodėl...
Mūsų vaikų robotų egzistavimas nestebina. Lemputės ir mygtukai jų nestebina ir negąsdina.
O mes prieš Kalėdas tampame visgi daugiau sentimentalūs, prisimename rankų darbo kalėdaičius, močiutės keptus pyragus, mamos siūtą zuikio kostiumą (tada MAXIMA ir  Kinija dar nebuvo arčiausiai mūsų). Taip tuos skaitliukus prisiminiau, nes man patinka, kad mano dienas skaičiuoja ne kompiuteris (pvz., iš VMI arba banko), o apsitrynę mediniai skaitliukai...
Šiemet liko karoliukų - dvylika šviesių ir du juodi.
Tie juodi - tai paskutinėmis prieššventinėmis dienomis  užsikimšusios Vilniaus gatvės, eilės prie kasų MAXIMOJ, paskutinę metų dieną lietuviškais litais užstrigę kompiuteriai, kelios dovanos, kurių nespėjau parūpinti...
Visos kitos šiemet likusios dienos - šviesios. Labai šviesios! Namai papuošti, išlygintos gražiausios staltiesės laukia brangiausių žmonių prie Kūčių stalo. Lauke nešalta. Vaikai ir tėvai sveiki.

Dar kartą susitiksime su vaikais AK'MENUKŲ studijoje. Jie taip noriai vaidina!
Nesunkiai įspėsite, kokią pasaką praėjusį kartą dar ir dar kartą ,,sukome'':

Suvalgėme du didelius kalėdinius meduolinius briedžius, po ,,kumpį'' draugiškai pasidalinę.

Gaminome kepurę. Nedidelę...  Tinka jūrų kiaulytei (atrodo, jūroje  - irgi Kalėdos).

Bet ir po maža kepure gali slėptis dideli stebuklai.
Po Jūsų gražiąja Kalėdų egle Kūčių naktį atsiras dovanos vaikams. Tikrai!
Kitais metais išsipildys Jūsų gražiausios svajonės. Tikrai!
Mediniai skaitliukai skaičiuos ir skaičiuos ir skaičiuos tik TAIKIAS dienas - liks tik šviesūs skaitliukų karoliai... TIKRAI!

 Abra kadabra: po Kalėdų kepure slepiasi TAIKA - vaikams žemėje ir kiaulytėms jūroje...

  

Kalėdinis atvirukas

Šiais metais, minėdami 300-ąjį gimimo jubiliejų, dažnai kalbėjome apie Kristijoną Donelaitį ir girdėjome ištraukas iš ,,Metų''. Man atrodo, kad mokykloje per anksti mus vertė  skaityti tą kūrinį, tuo  ilgam atbaidydami nuo turiningo, sąmojingo teksto. Kada įvyksta lūžis, kai nustojama gėrėtis poezija? Štai mažyliai su didžiausiu entuziazmu  deklamuoja eilėraščius, noriai klauso draugų.
Jiems reikia eilėraščių!
Donelaičio paskaitėme tik po kelias eilutes, tik Jo vardą prisiminti pratinomės. Daugiau dėmesio skyrėme tekstams, kurie mums šiuo metu ,,kaip tik'': apie grybus, kiškius, apie žiemą vaikams suprantamomis metaforomis ir negudriomis intonacijomis. Žavu. Net tie, kurie nežinojo, ką deklamuoti, išeiti ,,į sceną'' norėjo.

Tekstų mokymasis - labai naudingas. Vaikai įsimena poetinius žodžių junginius, tai lavina vaizduotę, turtina kalbą, treniruoja atmintį.   Be to, anksti išmokti tekstai išlieka ilgam, sentimentaliai lydi visą gyvenimą kaip gražūs vaikystės paveikslėliai.

Bažnytinio paveldo muziejuje kaip tik šiuo metu eksponuojama ,,abrozdėlių''kolekcija - rinkinys, primenantis vaikystę. Ne visur su AK'MENUKAIS galime nukakti, bet bent pasikalbėti apie tai - visada!
Kalėdinius atvirukus gaminome patys. Žinoma, labai sentimentalius ir gražius: puoštus baltom snaigėm, baltom fėjom, raudonais briliantais.
Didžioji dalis vaikų tuos atvirukus, kur po negudriomis popierinėmis eglutėmis pusę širdies paliko, namo nešėsi užantyje: kad tėvai nepamatytų. Žada tėvelius Kalėdų dieną nustebinti. Aras prikarpė dvi saujas baltų popierinių fėjų ir mažuose delniukuose saugojo tą turtą, gailėdamas net ant atviruko tą grožį klijuoti: MAMAI NAMO NEŠ.    Mano kaltė, kad tas fėjas pamiršau vaikui įduoti, gailėjausi visą savaitgalį, tikėdamasi, kad jis apie fėjas namie neprisimins.

Taigi, labai reikia, kad vaikiški paveiksliukai Jūsų akyse atgytų tą rytą, kai vaikų pagamintus atvirukus gausite dovanų. Kad klijais išteptos baltos popierinės eglutės pakviptų mišku, kad mažos snaigės tirptų Jūsų delnuose, kad raudoni blizgučiai džiugintų kaip vaikystėje, kad iš atidarytos erdvinės atvirutės pasklistų katarinkos melodija, primenanti močiutės laikų karuselę...
Tikiuosi, kad nuo vienos vaikiškos atvirutės bent akimirkai namus gali užlieti šiluma - tiek daug pastangų įdėta.  
Ir stebuklas įvyks...
 

TORES LESYKLĖLĖS

Didžiausią džiaugsmą galime suteikti mes patys vienas kitam. Paprastą dieną galime paversti daug gražesne, gyvendami veidu vienas į kitą, brangindami ir puoselėdami kaiminystę. Gražiame Pavilnio slėnyje darniai įsitaisęs ir pavilniškių jau pamėgtas TORES BRAVORAS palaiko mūsų kaimyniškos bendruomenės kūrimo iniciatyvas. Šiandien su visa AK'MENUKŲ mokyklėlė TORES patalpose praleidome šeštadienio pusdienį.
Labai graži patalpa: su įspūdingais paveikslais, jaukią šviesą skleidžiančiais šviestuvais, su muzika, su vaizdu į apsnigtą ir saulės nušviestą mišką...   TORES darbuotojai vaišino arbata... Toks grožis ir gerumas, kad, rodos, taip ir jauti kalėdinio laikotarpio artumą. Per šventę daugiau galvojame apie artimą savo: galvojame apie dovanas tėvams ir vaikams, apie maltiečių dalinamą sriubą ir apie kitą MAŽUTĖLĮ - apie paukštį, likusį žiemoti gimtinėje.
Prakedenome teatrinių drabužių skrynią. Bandėme vaidinti princeses, triušius, moliūgus ir muses.

Dainavome ir valgėme su meile keptus sausainius.

Pavilnių regioninio parko darbuotojai mūsų vaikučiams paruošė įdomią edukacinę programėlę apie paukštelius. O jūs žinote, kaip atskirti zylę mergaitę nuo zylės mergaitės? Turbūt nežinote, jei negirdėjote, ką vaikams pasakojo ornitologas Gediminas Petkus.  Galėjome paukščių balsų pasiklausyti, paukščių žiedus rankoje palaikyti. Ir lesyklėlę savo rankomis pasigaminti!
Pavilnių regioninio parko darbuotojams vadovaujant, tėveliams padedant, pavyko net po dvi skirtingas lesyklėles kiekvienam sukurpti. Svarbu, kad šaltą dieną nepamirštumėme į jas trupinėlių įberti.

Vaikams ypač smagu, kai bendros veiklos imasi ir suaugę: tėtis, mokytojas, kaimynas.

Štai taip mokėmės globoti paukštelius restorane TORES BRAVORAS, kur mus maloniai sutiko gražios ir mielos Ieva ir Justina.  Ne tik arbata vaišino, bet ir ant kelių palaikė, priglaudė, padėjo klijuoti, kirpti... Norime draugauti su jomis. O TORES BRAVORAS siūlo savaitgaliais ateiti šeimyninių pietų. Pro langus matysite apsnigtus medžius, o juose lengvai supuosis lesyklėlės. Gal pavyks pamatyti žvirblį, zylę, genį, meletą,sniegeną, kėkštą ar kryžiasnapį...





      

PIRMAS SNIEGAS

Pirmas sniegas, baltas sniegas
krenta iš dangaus.
Kas iš džiaugsmo to apsvaigęs
kiek pašalt negaus?

Ar vis dar prisimenate tą Juliaus Janonio eilėraštį? Kasmet džiaugiamės pirmuoju sniegu lyg šimtą metų jo būtume laukę. Jausmas toks pat tikras, lyg truputį vaikiškas. Ypač, kai žiema ateina taip atsargiai, švelniai.
AK'MENUKŲ vaikučiai smagiai tipeno po apsnigtą parką. Žaidėme gaudynių, o didžiausias juokas - ant pažliugusių lapų paslydusi ir į sniegą nukritusi DALIA. Visu ūgiu ir svoriu - keberiokšt! Sakau, kad vaikystė toli nenubėga. Grįžta.
Šiltoje klasėje bandėme įveikti modeliną: mažą dailų paukštelį nulipdyti ne kiekvienam iš karto pavyko. Bet kantriai lipdė visi. Vėrėme karoliukus (tai ir pirščiukų miklinimas, ir kantrybės bandymas), puošėme plunksnelėmis.

Neužteko laiko pasakai.
Ir Balio Dvariono  ŽIEMOS ETIUDAI liko kitam šeštadieniui.
Žiema tik prasideda, taigi jos etiudams laiko dar turime.
Mažoji Smiltelė labai mėgsta lašišą. Kai ji man tai labai atsargiai ir taktiškai pasakė, supratau, kad laikas nusipurtyti plunksnas. Elzė nufotografavo:

Lašiša buvo labai skani. Ačiū Rapolės mamai.

Liko tik vienas žaismingas prašymas; jei iki kito savaitgalio nulipdysite Sniego Senį, pasidalinkite nuotraukyte AK'MENUKŲ puslapyje   https://www.facebook.com/studija.ak.menukai.
Pasidžiaugsime kartu!