Vėlyvas ruduo. Atrodo, tai pats lėčiausias laikas. Nutilo paskutiniai vasaros garsai, nuklegėjo paukščiai, šluojami lapai verčia galvoti apie būties trapumą, o kartu - apie nuolat besisukantį ciklą.
Kaip muzika - su nuolat besikartojančiais priedainiais.
Vaikai neatpažįsta nostalgijos gamtoje. Ir į muziką jie atranda siaurus takelius. Maži mūsų gyvenimo veidrodėliai - vaikai - atspindi mūsų pažiūras, emocijas, mūsų skonį. Muzikinį - taip pat.
Mokyklėlėje reikia surasti bendrą vardiklį - daineles, kurios patiktų visiems.
Smagu dainuoti liaudiškas daineles, vaikai jas pamėgsta, kartais tam reikia laiko - kol išmoksta žodžius, kol pajunta tą smagumą dainuoti būryje. Kol išdrįsta...
Šįkart daugiau laiko ir dėmesio skyrėme muzikai. Ir darbelis - muzikinis. Gaminome perkusinį instrumentą - lietaus vamzdį.
Vaikai nustebina netikėčiausiais būdais.
Paruošiau darbeliams keletą didelių tuščių tūtų ir keletą mažų. Nerimavau, kad visi norės tų didelių - gali neužtekti... Bet buvo visai kitaip: dauguma norėjo gaminti mažą instrumentą, todėl kai kurie lietaus vamzdžiai pavirto smagiais barškučiais.
Kaip visada, džiaugiamės procesu... vaikai dažė voleliais. Daugumai - nauja dažymo technika. Visiems patiko dekoruoti, mažais piršteliais lesioti žirnius ir klausyti skambesio - kaip skamba pustuštis barškutis, ir koks duslus žirnių pripildyto instrumento garsas.
Kol už lango dar nesigirdi įkyraus lietaus garso, kol taip romantiška, rudeniškai gražu ir ramu, tegu iš miglos Jus pasiveja vaikiško lietaus vamzdžio garsas.
Praėjusio šeštadienio prisiminimas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą