Balti paukščiai

Keturiasdešimties paukščių dieną vaikai gamino baltus didelius paukščius.
Nudažyti nespėjome. Ir sparnais sutvirtinti nespėjome, todėl išgirdome ne tik nutylėtų komplimentų (!), bet ir šmaikščių komentarų. Man tie nedažyti paukščiai ironišką dieną taip pat panašūs į sniego lopus, kuriuos vis dar matau pro langą. Tiesa, romantišką dieną purvini sniego lopai primena baltus didelius paukščius. Taip juk ir yra - juoda juosta, balta juosta. Sekmadienį saulė, o pirmadienį ūkanos, ežiuko ant kelio nepamatysi.
Gal (?) vieną dieną tie balti paukščiai sumirgės spalvomis. Gal (?) pritaisysime jiems tvirtus sparnus.
O paukščių šeštadienį džiaugėmės įveikę didelį baltą lapą, kurį reikėjo vaikiškom rankom LYGIAI LYGIAI sulenkti per pusę, reikėjo nupiešti proporcingą beveik paties dailininko dydžio paukštį (piešti ir trinti, piešti ir trinti - tai snapas per didelis, tai galva per maža...), dailiai iškirpti (du lapus iš karto!), o tada ištepti voleliu ir suklijuoti - lygiai ir tvirtai. Tai va, čia ne koks mažas Picasso  balandis, čia - didelis riebus paukštis, pilnas vilties.  Ant tokio (beveik) galima jodinėti.

Taigi, vaikai plušėjo, ir buvo mums visiems smagu.
Surinkome liaudies dainas, kurios apie paukščius: strazdelis, povelė, pelėda, garnys, antelė, žvirblis.
Mokomės ne tik žodžių, bet ir susikaupti, laiku atsikvėpti, išgirsti vienas kitą,
Daug smagiau, kai gražiai pasipuoši. Pasimatavome ir toliau dailinome kostiumus.
Neįprastas, bet labai praktiškas ir reikalingas darbas - įverti gumą į sijoną. Nesitikėjau, bet daugumai ne tik patiko, bet ir puikiai pavyko.

Savo rankomis bandysime pasigaminti ir originalius liaudiško stiliaus papuošalus. tai bus ateinantį šeštadienį. Jei turite nereikalingų medinių ar gintarinių karoliukų, odos skiautelių, tautinių juostelių, o gal kokią močiutės segę (gali būti ir aplūžusi), tai mums gali praversti, atsineškite.

Štai taip pilkas linas virsta dailiu kostiumu, o balti paukščiai - plunksnėlė po plunksnelės - įgauna spalvas.