Labai seniai buvo vaikas, pasiruošęs gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Kaip aš gyvensiu žemėje, būdamas toks mažas ir bejėgis?
Dievas atsakė:
- Iš daugelio angelų aš išsirinkau vieną tau. Ji lauks tavęs ir rūpinsis tavimi.
- Bet pasakykite man - čia, Danguje, aš nieko kito nedarau kaip tik dainuoju ir šypsausi. To man pakanka, kad būčiau laimingas.
- Tavo angelas dainuos tau ir šypsosis kiekvieną dieną. Ir tu jausi savo angelo meilę ir būsi laimingas.
- Ir kaip aš sugebėsiu suprasti, ką žmonės man sakys, jei aš nemoku jų kalbos?
- Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, kuriuos kada nors esi girdėjęs, ir su kantrybe bei rūpesčiu mokys tave kaip kalbėti.
- O ką man daryti, kai norėsiu kalbėti su Jumis?
- Tavo angelas sudės tavo rankas kartu ir mokys tave, kaip melstis.
- Aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas apsaugos mane?
- Tavo angelas gins tave, net jei reikės rizikuoti savo gyvybe.
- Bet aš liūdėsiu, nes daugiau nematysiu Jūsų.
- Tavo angelas visada kalbės su tavimi apie mane ir mokys, kaip grįžti pas mane, o nepaisant to, aš visada būsiu šalia jūsų.
Tuo metu Danguje buvo daug ramybės, bet jau buvo galima išgirsti balsus iš žemės, ir vaikas paskubomis tyliai paklausė:
- O Dieve, jei aš jau iškeliauju, prašau, pasakyk man mano angelo vardą.
- Tavo angelo vardas neturi jokios reikšmės, tu kviesi savo angelą žodžiu: Mama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą