Aš mergytė kaip pupa
per kiemelį opapa...
Žąsinėlį sutikau,
,,Labas rytas" ,- pasakiau.
Žąsinėli, tu nepyk,
man kojelių negnaibyk.
Klykia šaukia margas povas:,,Aš karalius, aš - valdovas.
Neškit šen
aukso karūną, pastatykit aukso rūmą!
Uodegos vienos koks grožis -
jo pavydi net rožės.
Žėri tūkstančiai spalvų
man ant plunksnų mėlynų ""
Tik žmona povą ramina:
,,Dar ne viskas - uodega. Pažiūrėk, kokia galva"...
rasite ožių šeimyną.
Motina - ožka daili
ir ožiukai septyni.
Jų trobelėje jauku,
šilta gera ir smagu.
Jie šienelio turi stirtą,
pieneliu motutė girdo.
Pamyluoja ji visus,
savo brangius ožiukus.
Ar paskaito jiems knygelę...
Su mamyte būti gera.
Ežiukas aš ežiukas,nenuorama mažiukas.
Pušku kaip garvežys,
nes aš esu ežys.
Draugaukim, mielas vaike,
tik glostyti nereikia.
Draugaukime gražiai -
vaikučiai ir ežiai.
Tėti, nupirk man baltą arkliuką,
Karietą nusipiešiu pati.
Nulipdysiu molio sparnus (...)
Įkinkysiu vaikystės sapnus ir svajones,
Lai skrieja toli, kur jų neregėjo...
Oi, kaip asilėliui liūdna ir sunku,jis nenori būti asilo vaiku.
Jis norėtų būti baltu žirgeliu.
Asilė jam sako: ,,vaike, negaliu
aš tavęs paversti tuo, kuo tu geidi,
Jei tu šitoks gimęs motinos širdy.
Gal kiti padės tau? Gal dar nevėlu?"
Betgi kaip pasaulis liks be asilų?
,,... o man, - pridūrė išmintingas briedis,-kvaili eilėraščiai labiau patinka nei protingi.
Nes jie yra juokingi."
Daugiau nuotraukėlių yra čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą