Pavasario kvapai ir spalvos

Ar žinote, kodėl Meškiukas ir Tigriukas keliavo būtent į Panamą? Ogi todėl, kad Panamoje - bananai...
Skaitėme su vaikais Janosho knygą ir džiaugėmės išmintimi.
Kiek dar liks laiko iki vasaros atostogų, stengsimės skaityti vertingas knygas (bent pusvalandį), vaikams labai patinka klausyti istorijų.
Patinka fantazuoti, įsivaizduoti, o tada ir patiems pasakoti, piešti, kurti.
Vaizduotėje ,,nufotografavome'' savo svajonių šalies  - ,,Panamos'' vaizdą. Štai kokia ta vaikiška svajonių ,,Panama'':

Vaikams tą šeštadienį atrodė, kad jie, kaip Meškiukas su Tigriuku, nori grįžti namo, nes ČIA - GERIAUSIA: čia gražiausi miškai, čia mėlynos upės, čia brangiausi draugai, nes čia - Tėvynė. Bet rytoj vaikams gali atrodyti kitaip: Tėvynės ribos gali prasiplėsti, o brangiausi žmonės gali kalbėti nesuprantama tolimų genčių kalba. Išėję pasižvalgyti į pasaulį, vaikai suranda dar mėlynesnes jūras ir bananais kvepiantį savo Zanzibarą - svajonių šalį. Tūkstančiai taip kasmet iš LT iškeliauja. Lietuva lieka ,,retai apgyventa teritorija". Liksime mes pasenę, net pagyvenusių šokių kolektyvui žmonių nepakaks, net į ,,Duokim garo" nepakliūsim. Gal ir ,,Duokim garo'' neliks. Koks ten garas, jei jaunų žmonių neliks. Teks mums pas vaikus į svetimą šalį nusikaršinimui keliauti. Pelenus gintarinėje dėžutėje atveš...
Tokia ta fantazija. Keturi D:).
Grįžkime į Pavilnį. PRANEŠIMAS: AK'MENUKŲ MOKYKLĖLĖ IŠEINA ATOSTOGŲ. Užsiėmimų  vaikučiams kol kas nebus.  Atostogauja ir diktantus rašantys ketvirtokai.

Kitas užsiėmimas - balandžio 22 dieną. Diktantai - taip pat. Su ketvirtokais susitiksime 9.00. Kiti renkasi 10.00. Pasiilgsime ir džiaugsimės vieni kitais iki 13.00 val.

Ir dar - ANONSAS.
Balandžio - gegužės mėn AK'MENUKŲ studija rengia susitikimų - pokalbių ciklą MERGAITĖMS IR JŲ MAMYTĖMS ,,PAVASARIO SPALVOS''.
Jaukiame būrelyje kalbėsime apie besiskleidžiantį pasaulį - naujas spalvas.
Kalbėsime apie stilių, madą, tradiciją, individualybę. Apie ieškojimus ir kompromisus.
Kalbėsime apie besiskleidžiančią paauglystę - amžiaus tarpsnių psichologiją, apie emocijas, apie grožį ir pavojų. Mokysimės suprasti vieni kitus, klausysimės psichologo patarimų. Pasitarsime.
Kalbėsime apie fiziologinius besiskleidžiančios paauglystės ypatumus. Pasiklausysime patyrusios mergaičių gydytojos patarimų, pasidalinsime patirtimis ir emocijomis.
Moterys tradiciškai buriasi į ratą: tariasi, mokosi viena iš kitos, pasiguodžia, padeda viena kitai.
Norisi, kad mūsų dukros be streso įplauktų į moterų pasaulį - privalumų ir atsakomybės, nuostabių patirčių ir jausmų pasaulį.
Susitikimų - pokalbių ciklas skirtas 9 - 12 metų mergaitėms ir jų mamytėms.
Susitikimų laiką patikslinsime iš karto po Švenčių (vakare darbo dienomis).
Dalyvių skaičius - ribotas.
Laukiu Jūsų minčių, pageidavimų, pasiūlymų, klausimų ginekologei ir psichologei...
Kviečiu registruotis: ivanauskaite.dalia@gmail.com

O kol kas - marš atostogų! Rinkti įspūdžių ir pavasario spalvų.
Susitiksime po Švenčių.



  


    

Pavasario dienelės

Kol su visa Lietuva iš nevaikiškų problemų ir pernykščio sniego vadavomės, pralėkė vasaris (ko benorėti - trumpas trumputėlis, kaip kiškio uodega... O dar virusai po darželius ir mokyklas pabiro). Kam kliuvo šiupinio per Užgavėnes, o kas aviečių arbata lovoje gyvenimą pasigardino.

Viltingai ir kultūringai nuklegėjo Knygų mugė. Jei reikia užsimiršimo nuo pilkos ir nelinksmos lietuviškos kasdienybės, tai Knygų mugė - kaip tik ta vieta. Net gyventi norisi - tiek šviesių minčių susitelkia vienoje vietoje. Ir tomis dienomis atrodo, kad visuomenėje vėl vyksta kultūrinis dialogas, diskusijos (kaip kad buvo kažkada, kai eilės stovėjo šeštadieniais prie ,,Literatūros ir meno''.
Bet... Išsiskirstė tie žmonės po LT kampelius, po facebooko lapelius, vėl pakilo vėjas, iškeldamas apipuvusius lapus, nešdamas nesuyrančias šiukšles... Oi oi oi, didžiausi šiukšlynai šį pavasarį ir vėl į mus griausmingai žiūri. Suaugusiųjų suktas ,,verslumas'' išsikerojo kultūroje (nuo operos iki VILNIES mokyklos), iš televizijos - apie grobikus, prievartautojus ir piktus šunis. Apie labai piktą mus supantį pasaulį. Jis - čia pat - jau griebia už gerklės.
AK'MENUKŲ tikslas nėra uždengti vaikams akis ir perdažyti aplinkinį pasaulį rausva spalva (gal nebent tik kiek sumažinti pilkos spalvos intensyvumą), bet visgi tikiuosi, kad su teptukais ir pieštukais rankose, vaidindami ir dainuodami, besijuokdami ir vienas kitą begaudydami vaikai pailsi nuo įtampos, nuo televizoriaus žinių, nuo parduotuvių ir nuo komercinės mokyklos...
Štai kad ir moksleivių stovykloje  - tikrai smagu buvo. Ne tik juokeliai, bet ir rimti išgyvenimai: keliavome į muziejų, aplankėme Kauną, o Valdovų rūmuose pilietiškai nusiteikę, grįžome su tautinėmis vėliavomis rankose.

Ir Gedimino kalnas dar buvo. Ir pilies bokštas.

Draugaudami su suaugusiais, kalėme inkilus, kepėme dešreles, piešėme paukščius, mokėmės juos atpažinti.

Sekmadienį laikrodį pasuksime vasaros pusėn. Taip greitai atėjo vasaros laikas. Juk žinote, kad senovėje nebuvo rudens ir pavasario, o tik du metų laikai - šiltasis ir šaltasis? Jei nežinojote, tai dabar sužinojote.
Atsilapokite paltus - dienos ilgėja, o saulėje skleidžiasi pavasario žiedai. Atsilapokite širdis. Pavilnio gatvės netruks pradžiūti, o mūsų vaikai bėgios apauti naujais sportinais bateliais (kaip iš ,,Pienių vyno"...). Nauji bateliai bėga daug geriau.
Ryt ketvirtokai rašys mokomąjį diktantą. Ruošiamės ketvirtokų žinių patikrinimui. Ne pažymiui, o sau ruošiamės. Į penktą klasę ruošiamės - į ,,baltą mokyklą''.  Ketvirtokai ateina iš Švariosios gatvės:).  Su naujais bateliais. Šypsokitės, prisijunkite!
 
Nedaug lieka AK'MENUKŲ šeštadienių.
Ryt žada blogą orą, todėl esame pasirengę ilgesniam kūrybiniam ,,krapštymuisi'' ir pavasarinėms inspiracijoms klasėje. Nebent saulė visgi nušvistų... Na, tada tai jau viltingai dumtumėm ieškoti žibuoklių...
Ar jūs ryt prisijungsite?
  

2017 sausis

Žiema
Ir nusirito dienos naujųjų metų kalendoriumi... kaip akmenukai. Šeštadienis plius šeštadienis plius šeštadienis. Diena jau žymiai pailgėjo, o po Grabnyčių (vasario 2 d), sako, gaidys jau po lašančiais varvekliais atsigerti gali, Na, Pavilnyje gal dar ir nelaša, dar ant užšalusio tvenkinio galima pačiūžomis čiuožinėti, bet gaidys jau drąsiau  vaikštinėja. Nemažai Pavilnio gatvių neapšviestos, tai dienos šviesa ir vaikui, ir gaidžiui labai tinka ir patinka.

Praėjusį savaitgalį sutikome Ugninio Gaidžio metus, barškindami būgneliais, bent kiek pasigilinę į Rytų tradicijų prasmę, netikėtai atradę, kad kinų Niujanis fonetiškai primena Naujuosius metus - lietuviškai, rusiškai, angliškai. Dar kartą supranti, žmogau, kiek daug mes šioje Žemėje turime bendro...

Rytuose vaikai, sutikdami Naujuosius metus, gauna pinigų iš raudono voko. Ir dar - linkėjimų iš rytietiškų pyragėlių.

Didžiausias linkėjimas - kad verdantis pasaulio puodas kažkokiu būdu nurimtų, nustotų kunkuliavęs. Norime ramybės -  tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

Tie šeštadieniai su vaikais - tikras užuovėja nuo reklamų, netikrų pažadų, išsipūtusio miesčionizmo, pabėgimas nuo nusikaltimų kronikos, nuo biurokratizmo ir nuo neteisybės.
Pas mus viskas kitaip - daug gražiau:)
Čia - paprastas žmogiškas džiaugsmas:
BESMEGENIS. Tikras, nuoširdus ir pažeidžiamas. Iš jo akių tikrai daugiau meilės negu iš daugumos pedagogų, psichologų, socialinių ,,specialistų", jau nekalbant apie direktorius ir ,,einančius pareigas''.

SNAIGĖS. Paprasta druska virsta spalvotomis snaigėmis. Spalvos liejasi, maišosi, stebina ir džiugina.

 ŽIEMOS PAVEIKSLAS. Dailininko piešinio detalės susilieja su vaiko sukurtais vaizdais. Ir nežinai, kada pasibaigia vaikas, kada prasideda dailininkas.

Štai taip ,,įšokome'' į vasarį - patį trumpiausią metų mėnesį.
AK'MENUKŲ šeštadienių lieka tik du - vasario 4 ir vasario 25.
Du šeštadienius - vasario 11 ir vasario 18 - pasiglemžė moksleivių atostogos. Užsiėmimų nebus. Dauguma slidinės, lankys močiutes, džiaugsis kelionėmis, karnavalais.
Kai vėl susirinksime,   vasario 25 dieną, ruošimės Užgavėnėms. Varysime žiemą sekmadienį, vasario 26 dieną,  kartu su visa Pavilnio bendruomene.
O tie, kurie atostogaus Vilniuje, laukiami moksleiviškoje AK'MENUKŲ stovyklėlėje ,,Ar pažįsti?''  (vasario 13, vasario 14 ir vasario 15). Jau suformuota puiki linksmų ištvermingų stovyklautojų grupė. Stengsimės turiningai pailsėti, šį bei tą sužinoti, o taip pat atsipūsti nuo kasdienybės, susirasti naujų draugų.
Iki rytojaus!
 

             

Trumpos atostogos. Ilga istorija

Žieminiai moksleiviški batukai jau vėl žingsniuoja mokyklos takeliu. Pilna kuprinė knygų. Dėžutė sumuštiniams. Trys saldainių popieriukai ir žiupsnelis žiemos atostogų įspūdžių kamputyje.
AK'MENUKŲ stovyklėlė pasirodė patraukli būreliui smalsių vaikų - berniukų ir mergaičių. Keliavome pažinti įstaigų ir žmonių, kurie svarbūs moksleivio gyvenimui.
Pirmadienį - į kiną. Be abejonės, tai labai smagi - moksleiviška - pramoga antrąją naujai prasidėjusių metų dieną. Žiūrėjome ,,Dainuok''. Lietuviškai! Ir su 3 D akiniais.
Prie animacijos ištakų bandėme prisiliesti ir patys. 1 D formatu, t.y., be akinių:)

   Kitą gražią dieną keliavome pasižvalgyti į policiją ir į gaisrinę.
Policijoje - patarimai, kaip mokiniai turėtų saugiai elgtis ir jaustis, o taip pat ,,egzotika'' - sulaikymo kameros, antrankiai ir net pistoletai. Dėkojame vyr.tyrėjui Andžej Radzevič už susitikimą ir patarimus.

Pažadėjome dėvėti šalmą (kaip tikri europiečiai!), nepasitikėti nepažįstamais, saugotis sukčių ir melagių, būti pilietiški, laikytis kelių eismo taisyklių.
Ypač daug įspūdžių vaikams - gaisrinėje. Gaisrinės vyrai nepaprastai entuziastingai rodė viską, ką turi: didžiules galingas mašinas, šalmus, batus, įrankius: juos įjungė, karpė metalo plokštes, kilnojo vaikus į gaisrinės mašinos kabiną, vaišino mandarinais ir mokė, kad negalima lipti ant nesaugaus ledo, kad reikia saugotis gaisro, būti atidžiais ir atsakingais.

Pamatytumėt, kiek energijos turi gaisrinės darbuotojai! Tiesa. linkiu Jums geriau jų nesutikti darbo vietoje:). Jie puikūs, bet gyvenkite saugiai.

31 autobusas iš Pavilnio gali vežti dar toliau nei iki gaisrinės. Bet ne taip toli, kaip norėtumėme. Į savivaldybę keliavome dviems autobusais. Nepatogu. Pavilnyje nėra šaligatvių (beveik...)  , o mieste jie nelabai nuvalyti. Iš autobuso reikia šokti tiesiai į balą. Vaikų kojos greitai sušlapo.
Nepatogumus bandėme kompensuoti čiulpinukais ir kotokiomis vaikiškomis linksmybėmis.
Vilniaus m. savivaldybėje mus, kaip žadėjo, mielai  pasitiko Jonas Laniauskas - nebiurokratiškas energingas Jaunimo reikalų skyriaus vadovas. Galėjome pažvelgti iš dvidešimto aukšto į pilkame rūke paskendusį Vilnių. Konkrečiai paskendęs pilkame šlapiame nedraugiškame rūke buvo tą dieną! O toks gražus miestas!

Kitą kartą savivaldybėje bandysime susitikti su  tais, kurie žino daugiau atsakymų į ūkinius vaikų klausimus (pvz., kodėl Palydovo gatvėje nėra gatvės apšvietimo. Ir dar šio to...) Juk turi būti bent vienas iš aštuonių šimtų darbuotojų susirūpinti, kai tik tai sužinos, kad VILNIES mokyklos vaikai pro vartelius kairėn link Džiaugsmo gatvės tiesiai į gatvės važiuojamąją dalį žengti turi.  O Džiaugsmo gatvė, vedanti iš Pavilnio link naujakurių kvartalų - link Naujosios Vilnios - tikra bekelė. Reikia melstis, kad pilkame Pavilnio rūke (dar pilkesnis jis nei Vilniaus centre) mašina nenutrenktų. Nei šaligatvio, nei takelio nėra. Tiesa, tas kelias jau aplaistyta krauju - viena mama su vaiku pakliuvo po mašina, bet, atrodo, ne mėlyno kraujo tie žmonės buvo. Tie, kurie turi mėlyno kraujo (arba vertingų pažinčių),  į prastos reputacijos VILNIES mokyklą bekelėmis nevaikšto. Juos ,,veža'' gyvenimas Pavilnių regioniniame parke. Į specialias mokyklas jų vaikus taip pat veža. Ir ne  31 autobusas. Vidudienį šis važiuoja maždaug kartą per valandą (suprask, tuo metu mažai kam reikia...).  Bet pilkame Vilniaus rūke turi būti KAŽKAS, kas mato, kokie nesaugūs tie tamsūs purvo keliukai iki autobuso stotelės. TIK MES ČIA NE APIE TAI.
Mes  - apie Kalėdų traukinuką. Tik priėjome, o stora ponia šventiškoje stotelėje netoli pačios gražiausios pasaulyje eglutės mus nešventiškai  apriaumojo. Už ką? Už nieką. Ką, žinoma situacija? Lifte, poliklinikoje, krautuvėje, parkavimo aikštelėje... Tiesiog šiaip. Taip lietuviška. Į traukinuką (Kaina - du eurai (= septyni litai)  už vaiką! Moksleivis?  Nesvarbu...) ... netilpome. Kitas traukinukas (kažkoks susitraukęs)  turėjo būti po valandos.  Kažkur dingę ,,nykštukai'', kurie aptarnavo traukinuką ankstesniais metais. Vietoje draugiškų senųjų ,,nykštukų" - nemandagi jauna konduktorė juodais ilgais dažytais plaukais. Gal netikri tie plaukai? Bet panelės nemandagumas - tikras. Turbūt jau nusibodo jai tą dieną konduktorę vaidinti.  
Išėjome pėsti link savo 31-ojo. Ilgai laukėme.
Žinoma, tos buitinės detalės - tai žvilgsnis suaugusiojo akimis. O vaikai laukdami autobuso ritinėjosi nuo kalniuko, juokavo, žaidė žodžių spėlionių žaidimus.

Tada atėjo labai šaltos dienos. Tokią dieną, kai šaltis spaudžia ,,vyriškai'', reikia vykti į šiltą vietelę. Į Seimą:)

Ir dabar pasakykite, kas tuose rūmuose yra, kad jau po valandos ekskursijos po Seimo rūmus pradinių klasių mokiniai nenorėjo būti nei policininkais, nei gaisrininkais. Norėjo dirbti Seime.
BET MES ČIA DABAR NE APIE TAI.
Po Seimo rūmus mus lydėjo maloni darbuotoja Julija - betarpiška, miela, esame jai dėkingi už priėmimą ir pastangas parodyti tai, kas tinka vaiko akims.
O čia klausimas Jums (o mums Julija jau pasakė... ): kuriam iš didžiųjų Lietuvos valstybės vyrų skirta ši oficiali dovana? Spėkite:

Dar daug detalių galima sužinoti, atvykus į ekskursiją po Lietuvos Respublikos Seimą.   Tikrai! Ak'MENUKAI rekomenduoja.

Maloniai duris atvėrė net pats Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, paraginęs vaikus pasimatuoti Seimo pirmininko kėdę, pasidžiaugęs, kad vaikai domisi Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorija.

Dar jaukiau pasijutome, susitikę su Virgilijumi Alekna, Seimo nariu, gyvenančiu Pavilnyje. Tiek Virgilijus Alekna, tiek jo padėjėja Raimonda, gavę laišką, maloniai sutiko pasikalbėti su moksleiviais. Olimpinis čempionas  Virgilijus Alekna - žmogus legenda, pavyzdys ir idealas, sportininkas, kuriuo didžiuojasi Lietuva. Jis paspaudė kiekvieną mažą ranką. Kiekvienas galėjo iš arti pamatyti olimpinius medalius. Pamenate, kaip virpėjo oras visame krašte, kaip jaudinomės, skaičiavome metrus, sulaikę kvėpavimą, laukėme Virgilijaus Aleknos pasirodymo? Iki ašarų jaudinomės ir didžiavomės, kai Jis stovėjo ant pakylos, o visas pasaulis žiūrėjo į kylančią Lietuvos vėliavą.
Linkime sėkmės Virgilijui Aleknai ir politiko kelyje. Malonu, kad pažadėjo durų neuždaryti, jei ir kitą kartą kaimyniškai  kreipsimės.  

Taigi, kai moksleivis išeina pro namų duris, jo kelyje pasitaiko sutikti čempionų, eruditų, malonių atsakingų tarnautojų, bet ir piktų ponių, arogantiškų  panelių. Už namų durų - ne tik raudoni kilimai, bet ir Džiaugsmo gatvė, pėstiesiems pavojinga lyg koks Juodasis kelias.
Penktadienį praleidome  nacionalinėje dailės galerijoje, kurios edukatoriai jau tapo tikrais AK'MENUKŲ mokyklėlės draugais. Greičiausiai Jums į galvą nešautų laisvą pusdienį vykti į galeriją.Dauguma vaikų atėjo į galeriją pirmą kartą.  Žiūrėjome ir analizavome Jurgio Baltrušaičio (sūnaus)  piešinius.  Vaikams patiko, tai gali būti, kad kitą kartą  jie norės į galeriją pasikviesti ir tėvelius.
Gal atsimenate, kad Kauno zoologijos sode buvo juoko kambarys? Tai va, tokie vaikystės veidrodžiai dabar Jūsų linksmų grimasų ir vaikiško nusiteikimo laukia nacionalinėje dailės galerijoje.

 Ir Jurgio Baltrušaičio pabaisos, ir Juzeliūno muzika, ir nuolatinė ekspozicija, ir baltos galerijos erdvės .... viskas patiko. Tai pati švariausia erdvė visame pilkame Vilniuje. Čia yra vietos pabaisoms, juokingiems kreiviems veidrodžiams ir pačioms tyriausioms lankytojų fantazijoms.

Apsisuks ratas - kitos atostogos - mes jau vėl būsime TEN. Ir KITUR būsime.
Keliauti toliau nuo namų mums patiko.  Kad ir šlapiomis kojomis tuo kartą per valandą vežančiu  31-uoju.
O iki atostogų vaikų laukia šeštadienio užsiėmimai . Dideli ir mažesni - kaimyniškai visi kartu - draugauti ne pagal amžių, bet pagal požiūrį į gyvenimą.
Iki susitikimo sausio 14!


   

Draugystės rate

Mieli AK'MENUKŲ studijos draugai,
šis paskutinis metų internetinio dienoraščio  įrašas - Jums.
Kai ištrūksime iš kasdienybės darbų rato, kai išgirsite kalėdinių varpelių skambėjimą, tai žinokite, kad šventinių sveikinimų chore - vaikiški balsai - tai AK'MENUKAI.
Skubu padėkoti vaikų vardu, bet labiausiai - savo - Dalios Ivanauskaitės - vardu Jums, kurie su saviraiškos studija AK'MENUKAI nuoširdžiai draugaujate: žadinate šeštadienio rytą vaikus, ateinate patys lieti žvakių ir kalti lesyklėlių, atsivedate draugus. Dėkoju, kad apie AK'MENUKUS gražiai galvojate ir gražiai kitiems papasakojate.
AK'MENUKAI išlieka maža studija, kurioje svarbus kiekvieno žmogaus vardas ir balsas, kiekvienas darbelis ir kiekvienas balsas liaudiškoje sutartinėje.
Jūs mane suprantate ir pritariate, o palaikydami šiais metais AK'MENUKŲ studijai skyrėte dalį pajamų mokesčio. Sąskaitoje Jūsų skirti trys šimtai eurų! Kapeika prie kapeikos... Kai kuriuos žinau, kad skyrė. Numanau, kas dar galėjo AK'MENUKAMS 2% paskirti. Ir dar gal kažkas...
Jums visiems kartu ir kiekvienam asmeniškai dėkoju.
Mes ir toliau laikysimės tų pačių nuostatų - bendruomeniškumo, draugystės, kaiminystės puoselėjimas, vaikų kūrybiškumo skatinimas, etninių tradicijų pažinimas...
Papuoštas kalėdinis langas džiugina ir kaimyną.

Šventinės lemputės mirksi visiems gatvės vaikams. Dalinkimės grožiu, gėriu, šypsenomis, šiluma, duonos trupiniu ir šventiniu pyragu.
Likime tame pačiame draugystės rate!
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų!
   

Pasveikink draugą

Prieš keletą (prieš kelioliką ar keliasdešimt ?...) metų radijas ir TV mus intensyviai mokė ekologijos, gėdindamas kiekvieną, kuris drįso į namus gyvą miško eglutę parsinešti. Nu nu nu, negalima medelio skriausti, negalima miško egoistiškai kirsti (nebent tik vieną genio nukirstą šaką dėdė miškininkas duotų), NE E KO LO GIŠ KA. Reikia pirkti ,,daugkartinę'', bla bla bla ir bla bla bla. Girdėta istorija.
Bet ratas greitai apsisuko. Dabar jau pirkti dirbtinę eglutę - NE E KO LO GIŠ KA: skatina gamybą, jos atvežimas iš tolimos šalies (!) plonina ozono sluoksnį. Madinga ir mandagu puošti tikrą tikriausią žalią eglutę iš miško, pirktą prie Žirmūnų IKI:) Tokia eglutė ozono sluoksnio neplonina (ji pati stebuklingu būdu iš miško ateina, o po Trijų Karalių ramiai sau ekologišku žingsniu išeina, neteršdama oro. Juk čia tau ne kokia daniška kiaulė...), tokia eglutė kvepia mišku, visi ŽMONĖS facebooke fotografuoja savo tikrą žalią ir vėl ekologiška virtusią eglutę.

Kai viena tokia šalis prigamino ir mums prisiuntė vienkartinių stiklinių, lėkščių, šakučių, net ,,šampano taurių'',  sutaupėme indų ploviklio, neliko problemų, rengiant kepsnių vakarėlį. Vienkartinius puodelius ypač pamėgo kavos pardavėjai. Pilnos gatvės ,,siurblių'' su gražiais kartoniniais puodeliais rankose. Sutaupoma vandens ir kitokių išlaidų indų plovimui.
O dabar girdžiu - NE E KO LO GIŠ KA. Kas norės gauti kavos į vienkartinį puodelį, turės už jį sumokėti vieną ,,eurą'' (jei prisimenate, tai mūsų trys su puse lito, taip praradusių bet kokį orumą ir vertę... Kaip koks nusigyvenęs klasiokas, gėda žmogui prisipažinti, kad su juo kažkada pagarbiai elgėmės). Tik spėk susigaudyti, kad pataikytum į koją su ekologija.

Va, girdėjau, kad valstybinės įstaigos (o gal ir kiti mūsų gyvenimą vadybinantys specialistai, jų pagalbininkai ir konsultantai bei gudrių verslų tarpininkai) vieni kitiems - reikalingiems žmonėms ir kitiems ,,žmonėms'' (na, čia tie, kurie ne Naujosios Vilnios, bet Tymo turguje ketvirtadieniais perka) nustos siuntinėti sveikinimus paštu. Naudosis elektroniniu paštu (čia turbūt po to, kai Masiulio židiny tų pinigų truputį rado). Kai Masiulis buvo Susisiekimo ministru, tai ne tik sveikinimai šv.Velykų proga, bet ir mokėjimo pavedimai tokiai įstaigai VMĮ per AB Lietuvos paštas ėjo. Bet mes čia ne apie Lietuvos geležinkelius. Ir ne apie Lietuvos paštą. Ir net ne apie Masiulio židinį, o apie Kalėdų ugnį, viltį ir laukimą, kuriuo norime su artimaisiais pasidalinti.
Kai buvau maža, mama iš anksto pirkdavo pačius gražiausius atvirukus, pačius gražiausius pašto ženklus, juos su meile skirstė draugams ir toliau gyvenantiems giminaičiams, siuntė, užrašiusi gal banalokus, bet linkėjimus iš širdies. Ir tokių pačių sveikinimų gaudavome : džiaugėmės atvirukais. Vaikams - su nykštukais, su Kalėdų eglutėmis. Suaugusiems - su dviem taurėmis šampano apsnigtų eglišakių fone.
Šiandien pašte mačiau atvirukų stendus. Ir kainas. Be siuntimo dar.  TOKIOS kainos. Gerai, kad NE E KO LO GIŠ KA tapo atvirukus rašyti. Ir už tą kainą netgi nelabai LO GIŠ KA. Mažo siuntinėlio siuntimas (pačiu pigiausiu, lėčiausiu ir primityviausiu beasmeniu būdu)  į Maskvą  kainavo septynis modernios valiutos vienetus (kokius dvidešimt penkis nusivalkatavusius litus). Čia be turinio:)
Va, ir pasveikink draugą.
Žinau, kad Maskvoje turėti draugų - NE E KO LO GIŠ KA ir NE LO GIŠ KA.  Nespėju su mada:)

Tas galvojimas apie paštą, apie sveikinimus, apie atvirukus, apie standartinius sveikinimo žodžius iš interneto, apie ,,privalomus'' sveikinimus, kuriuos moderniu elektroniniu paštu siuntinėja žmonės vieni kitiems, kas netingi, telieka tarp eilučių. Nesveika apie tai galvoti.

O ,,eilutėse'' šeštadienį   buvo nuoširdumo tema: vaikų rankomis pagaminti atvirukai - žiemos vaizdeliai su snaigėmis ir kiškiais, Kalėdų Seniais ir blizgančiais burbulais, iš dangaus besileidžiančiais angelais.

Tikiuosi, kad tie pilni vaikų meilės atvirukai nenusimes, bet gražiausių metų švenčių išvakarėse  pateks į Močiutės, Krikšto Mamos ar Anglijoje gyvenančio Dėdės pašto dėžutę. Ir nesvarbūs bus žodžiai, užteks tik to vaikiškomis rankomis iškirpto angeliuko, kad sentimentali išdavikė ašara primintų vaikystės eglutę, prie šventinio stalo susėdusius namiškius, močiutės kisielių. Kad angelas įžiebtų viltį, jog kitais metais susitiksime dažniau.  

Kalėdinis langas

Pučia vėjas atšiaurus,
Speigo žingsniai žvanga.
Žydi sniego lelija
Ant ledinio lango!

Pro vaikystės kalėdinį langą pasaulis saldesnis... Smalsios ir patiklios vaiko akys mato pusnyje Kalėdų Senelio pėdas. Labai nori tas pėdas pamatyti! Nori stebuklo, o tuo savo tikėjimu, žaidimu, laukimu, nekantrumu sukuria didžiulę šventę visuose namuose. Mes patys mintimis grįžtame į vaikystę: štai mes su tėveliu puošiame eglutę Kūčių vakarą, iš virtuvės sklinda saulėgrąžų aliejuje kepamos žuvies kvapas, ant palangės sustatyti gražiausi stikliniai išpilstyto kisieliaus dubenėliai, o mama štai jau kviečia kočioti ir pjaustyti kūčiukų... Tuoj pat ragaujame juos visi. Per šventę vėl būsiu voverė - ilgą eilėraštį reikės išmokti, o mama vėl ištraukė kažkokį seną kietą kailį siuva prie sijonuko - čia uodega. O taip norėjau būti snaige, kaip visos mergaitės. Bet deklamavau ilgus eilėraščius, gaudavau ,,roles'', todėl su širdgėla žiūrėjau, kaip ,,visos'' sukasi snaigių ratelyje. (Tik vėliau negrįžtamai pamėgau ,,ilgo dialogo rolę'', kad ir su kieta uodega prie sijono:)

Su vaikais mes taip stipriai dirbome. Labai stengėmės. Maži piršteliai stengėsi tvirtai surišti žalias šakeles, papuošti jas sniegu, pritvirtinti sausainių namelį. Klausėmės kalėdinių dainų, kartais drauge paniūniuodami, ir nuotaika buvo ypatinga - švenčių laukimas kabėjo ore.

Man atrodė, kad visi iki vieno buvo savo darbeliu labai patenkinti. Aš buvau patenkinta procesu.

Tada valgėme saldainius, ir net sniegu pasidžiaugti suspėjome.

Gerai, kad paslidinėjome, nes šių metų gruodis vis dar labai nepastovus. Vėl braidome po balas.

Atbriskite ir poryt į mokyklėlę - gaminsime kalėdinius atvirukus. Pats laikas juos išsiųsti. Labai laukia močiutės, seneliai, pusseserės ir krikšto mamos. 

Dovanų - nuostabus Liutauro Degėsio eilėraštis:

  Sidabrinė žiema

 Bus tylu, kad ir tu atbusi.

 ir per sodą ryte eidama

 Tu laiminga lengvai atsidusi:

 - Pagaliau sidabrinė žiema.

 Blyškiai šyptelės saulė per ūką,

 Paukštė šūktels girioj viena,

 ir blizgės lyg žavus atvirukas

 Po sniegu užpustyta diena.

 - Ak, kaip greitai prabėgo dienelė,-

 Pagalvok vakare migdama.

 Apie žiemą gražiausią dainelę

 Tyliai tyliai dainuoja mama.