Su Mamyčių diena, mielos Balerinos!

Moterys nuo mažų dienų iki paskutinių atodūsių  - svajotojos ir artistės. Viena daugiau, kita mažiau, bet labiau nei vyriškoji pasaulio dalis. Berniukai, žinoma, taip pat svajoja ir įsijaučia į herojų vaidmenis, bet visgi daugiau atsipalaiduoja ir leidžia sau būti, taip sakant, natūralūs. Ir tuo didžiuojasi! Moterys gi ir tamsoje žiūrėdamos filmą sėdi įtraukusios pilvą, ištiesusios kaklą, dailiai pasidažiusios lūpas. Mes nuo mažens norime ir iki mirties esame pačios gražiausios ir svarbiausios. Nebūtinai centriniame banke arba svarbiausiame šalies siuvimo fabrike. Dar svarbesnė scena yra virtuvė, namai, šeima. Daug svarbesnė! Tik reikia truputį ilgiau pagyventi, kad tai suprastum,
Vaikystės svajonės apie papūstus sijonus greitai perkeliamos į dukters drabužių spintą, o štai vaikščiojimas ant pirštų galiukų lieka ilgiau. Dažniausiai visą gyvenimą. Net kai skauda pirštus, įjungiame šypseną (taip įtikinamai, kad net pačiai nėra kaip netikėti), reikia šokti, kol muzika nesibaigia.
Ir mokėjimas suktis darnioje poroje su partneriu lieka. Mokomės visą gyvenimą - būti pakeltai ir švelniai ,,patupdytai". Mokomės kartu išgyventi gražiausias scenas, kartu nusilenkti, kai uždanga nusileidžia ir spektaklis baigiasi.
Balerinos nori būti plonos ir grakščios. Tokios mes ir esame!
Balerinos prisiklijuoja blakstienas ir klapsi jomis, lyg būtų tikros. Ir mes prisiklijuojame, ką galime - nagus, garbanas, kulniukus. Ir klapsime visą gyvenimą.
Balerinos teatro pasirodymus derina su šeimos gyvenimu, gimdymu ir vaikų auginimu. Mes taip pat, be galo mylėdamos savo vaikučius, visgi dar norime bent vieno įsimintino šokio ir aplodismentų profesinėje veikloje.
Balerinos bijo, kad jų ,,naudingasis amžius"  trumpas, metai greitai prabėga. Ir mes bijome. Tos, kurios tai neigia, bijo irgi. Ir bijoti tikrai yra ko.

Mielos Mamytės, pats gražiausias laikas - kai gimsta vaikai, kai nemiegame su jais naktimis, kai slaugome juos, kai puošiame, kai užsirašome juokingas frazes, kai vedžiojame po parką, kai išsivežame dviračiu tabaluojančius už nugaros, kol dar reikia lydėti į mokyklą, kol matome kasdien bėginėjančius po virtuvę.  Metai greitai bėga. Nesąžiningai, begėdiškai. Tikrai taip gražu ir smagu nebus, kai prie scenos uždangos stovėsime pirmoje eilėje, kai ,,Pageidavimų koncertas" sekmadienį linkėjimus siųs ne močiutei. Ir ne mamai... Mums dainuos mūsų kartos ,,šiškauskai" ir ,,mikutavičiai" (apie tėvų namus ir mamos rankas sentimentaliai dainuos).
Noriu Jums padėkoti, kad vieną saulėtą šeštadienį praleidote kartu su manimi ir vaikučiais AK'MENUKŲ studijoje.  Mūsų buvo maloniai daug šįkart. Už tą netikėtumą dėkoju labiausiai.
Balerina - darbelis, skirtas abiems - vaikeliui ir Mamytei. Tik labiausiai ,,patyrę'' ,,Ak'menukų" vaikučiai patys vieni susidorojo su užduotimi.  Šiaip jau, akcentuodami procesą, o ne rezultatą, pasimėgavome bendro darbo malonumu.

Įnoringa ta balerina: rankos ir kojos, nors gracingos, bet turi būti proporcingos. Elgtis su balerina reikia atsargiai: nei per daug drėgmės, nei per daug sausros. Į bet ką neatremsi, per daug nepaspausi. Ypatinga tema - drabužiai: derinti spalvas, verti karolius.

Mielos, gražios, žavios, geros, veiklios, rūpestingos Mamytės, būkite sveikos ir laimingos! Mėgaukitės kiekviena diena, džiaukitės visomis smulkmenomis, šypsokitės ir toliau skleiskite apie save gėrį, grožį ir šilumą. Ištempkime kaklus ir drąsiai sukimės gyvenimo užduotu ritmu. Gavome pagrindinį vaidmenį nuostabiame spektaklyje, apie kokį net nesvajojome... Tai mūsų gyvenimo šokis!

Kvietimas į šventę su Mamytėmis

Gyvenimas - audringas šokis.
Net kai širdis skausmų pilna,
Mama per ašaras šypsosis...
Mamos gyvenimas - daina.

Gegužės 2 dieną, Mamos dienos išvakarėse,  kviečiu į šeštadienio studiją ne tik vaikučius, bet ir Mamytes.  Mamytėms bus paruošta nedidelė staigmena ir malonumas gaminti ypatingai gražų darbelį kartu su vaikais. 

Vieną paslaptį išduodu: Mamytėms skirtos dienos tema - BALETAS, t.y., moteriškumas, grakštumas, grožis, kūrybiškumas, pastangos, skausmas, džiaugsmas, muzika, ašaros, viltys, nusivylimas, disciplina, nuovargis, improvizacija, teatras, nuoširdumas, meilė....

  

GRAŽŪS ŽMONĖS KAIP PAUKŠČIAI

Šiame pasaulyje nieko nėra brangiau nei mūsų vienas kitam dovanotas dėmesys ir drauge praleistas laikas.  Atrodo, mes pasukome laimės ratą, o jis sustojo ties nuoroda: ĮDOMIOS PAŽINTYS, Praėjusį savaitgalį susipažinome su klubo REKSAS globotiniais, o šiandien vėl pažinčių pilnas parkas. Siuntas visame pasaulyje pristatanti įmonė TNT Lietuva savo iniciatyva pasišovė atvykti į Gamtos centrą į talką: su grėbliais, maišias, pjūklais, kopėčiomis, su šalmais ir patikimais darbiniais rūbais atvažiavo tie jauni, gražūs, iniciatyvūs, linksmi žmonės. Jauni, bet kiti jau ir paaugusius vaikus atsivežė. Kaip pridera - centre stovėjo oranžinis TNT siuntų automobilis (šįkart prikrautas grėblių). Čia tai jau jokios papildomos didaktikos nereikia - gyvas pavyzdys vaikams...

Pavilnio vaikai, suprask, AK'MENUKAI, nežinojome, kaip čia tokius žmones pamaloninti - gi mūsų aplinką gražinti atvažiavo. Ne tik iš Vilniaus, be ir iš Kauno! Jau nuo paties ankstyvo ryto su grėbliais rankose. AK'MENUKAI bent jau tų žmonių vaikus bandėme gražiai užimti - pasakojome apie Gamtos centre gyvenančius paukščius, roplius, arkliukus, lapes ir meškėnus. dar  - labai gyrėme Pavilnį, nes čia, Pavilnyje, mums tokių kaimynų labai reikia.
Smagiai pasižvalgę po zoologijos sodą, o ypatingai atidžiai apžiūrėję povą (kuriam toks dėmesys be galo patiko - demonstravo savo plunksnas iš visų pusių), turėjome kuo skubiau kūrybinio darbelio dirbti (kol nepamiršome to viso ,,lady gagiško'' grožio...).

Rankelę pamiklinome kirpdami gandriuką (tai džiaugsmas nekantriems mažyliams), visą įkvėpimą išliejome kurdami gražuolį povą.
Rinkti ir derinti spalvas, dailiai iškirpti plunksnelę po plunksnelės, suklijuoti kiekvieną ant standaus popieriaus, o po to dar papuošti blizgučiais, dažytomis plunksnomis, akeles priderinti...
Puikiai pavyko ! Vienas povas gražesnis už kitą. Visi skirtingi.

Svarbiausia - mokame susikaupti ir pabaigti pradėtą darbą, nors ta povo uodega ir netrumpa. Mokame dirbti su malonumu, kad dirbant ir vieną kitą dainelę apie paukščius galime sudainuoti. Mokame dalintis priemonėmis, susitvarkyti  darbo vietą.
Džiaugsmas, kai vaikai po tris valandas trukusio buvimo AK'MENUKŲ užsiėmimuose vis dar nenori išeiti.
Nepaprastai pasiteisino sprendimas vaikučių neskirstyti į amžiaus grupes. Juk žmones draugauja ne į gimimo datą žiūrėdami, o jausdami artimą sielą, panašią pasaulėjautą. Mus jungia vienodos vertybės - Jus, tėveliai, ir Jūsų ir mūsų vaikus. Mažesnis saugiai jaučiasi su vyresniais, o vyresnis mėgsta pagloboti jaunesnį. Tos pačios dainos tinka ir mažiems, ir dideliems, berniukams ir mergaitėms. Kei prie gaidžio narvo mažosios mergaitės   užtraukė ,,du gaideliai", tai ir berniukai - devynmečiai ir tie - smagiai sau pritarė ,,ožys malė" - vaikiškai, nuoširdžiai, kaip pridera šauniam žmonių būry.

 Sutikite, kad su abejingumu dažniau susiduriame nei su tokiu entuziastingu gerų darbų darymu ( svarbiausia - BE REKLAMOS! Atsitiktinai sužinojome, kad jie mūsų vaikų takus savo iniciatyva). Maniau, TNT su gražia iniciatyva - mėnesio ,,vinis". Bet lyg to būtų maža - antra gerumo ,,vinis'' dūrė į širdį. Skubu su Jumis pasidalinti džiugia žinute iš gyvūnų maistą parduodančios įmonės KIKA, kuri turi ir parduotuvių tinklą SILVER CITY (žino moterys i mergaitės, kad ten karoliukus ir papuošalams reikalingas priemones parduoda). Toje žinutėje rašo man ponia Lina apie tai, kad SILVER CITY paruošė AK'MENUKAMS dovanėlę - priemonių, skirtų rankdarbiams, rinkinėlį, kurį galiu jau kitą savaitę pasiimti. Štai tau ir laimės ratas! Užstrigo ,,ant gerumo", ne kitaip... Ir dar prieš pat Mamyčių dieną!
Poniai Linai aš parašysiu gražų padėkos laišką nuo mūsų visų. Pakviesime ir SILVER CITY darbuotojų vaikus į AK'MENUKŲ pamokėles.
Na, o Mamytėms tai jau tikrai reikės susitikti kurį vakarą atskirai (subrendusi labai įdomi auskarų gaminimo idėja. Jei ne Mamytei, tai gal Močiutei). Pakalbėti apie gerus žmones. Juk gerumas ir yra tikrasis grožis... Pavyzdžiui, su meile suvyniota dovanėlė ir Emilijos rankų: dėžutė su kaspinėliu ir su nuo šaliko nutrūkusiu bumbulu (kas brangiausia!), o viduje - gražiausi lipdukėliai, debesėliai - vaikystės ,,sekretų'' prisiminimas.

Tokie žmonės užaugę tvarko parkus, remia vaikus, globoja gyvūnus, praleidžia sankryžoje, dalinasi pyragu, 2% pajamų :) ir krauju, jeigu ką...
Kažkaip saulės šiandien daugiau nei lietaus, nors ir du vargani laipsniai už lango... 

Paukščių spalvotas pasaulis

Pasaulyje yra apie dešimt tūkstančių paukščių rūšių. Jie gyvena visuose žemynuose.
Daugiau nei trys šimtai rūšių paukščių sutinkama Lietuvos pilkoje žemėje.
Džiaugiamės, galėdami pažinti ir vieną nuo kitos atskirti bent kelias. Pingviną tikrai galime atskirti nuo gaidžio, o gandrą  - nuo varnos.
Žinoma, kad ir aukščiausiame daugiabutyje gyvendamas kiekvienas Lietuvos vaikas žino apie genį ir apie pelėdą, apie zylę, apie gegutę.
Pavilnio vaikams - daug lengviau. Regioniniame parke skraidžioja daugybė kitų paukščių, o Gamtos centre gyvena ne tik gandras, povas, bet ir papūgos.
Šįkart mūsų draugas Ūbas skambino ir skambino varpeliu, vaikus kviesdamas, švilpavo. Iš tų garsų suprantame, kad protinga papūga Ūbas mėgsta daineles, kurias jam dažnai dainuojame. Ypač priedainius.
Kalbėjome apie paukščius - koks įvairus ir įdomus paukščių pasaulis: labai maži ir greitai plasnojantys kolibriai ir dideli neskraidantys stručiai...
Paukščio plunksnos nepermirksta, saugodamos kūnelį nuo šalčio ir drėgmės. Taip ir mes padarėme: aliejine kreidele apvedžiojome paukštelių kontūrus ir ornamentus. Vandeniniai dažai jų nenuplovė, o tik išryškėjo kruopščiai kurtų ornamentų grožis.

O kiek dainų ir žaidimų, kuriuose pamėgdžiojami paukščiai, žinome! Ir  žąselė, ežerėlyje plaukianti, ir lakštingalėlė, ir strazdelis, ir pelėda su savo vaikais, ir garnys, kiek galėdamas lekiantis ilgomis kojomis.
Į paukščių pasaulį atvėrėme mažą spalvotą langelį.

Kitą šeštadienį lankysime gandrą ir povą. Nespėjome, mat, pakeliui į paukščių pasaulį dar užtrukome - parke džiaugėmės nuostabaus grožio šuniukais.

Tai šunų auginimo mokyklos REKSAS auklėtiniai ir globotiniai sutiko mums pasirodyti, prieš išvykdami į pavasario žygį.

Jau traukime į dienos šviesą lengvesnius batus ir kepures nuo saulės. Tikėkimės, kad šiluma džiugins ir kitą šeštadienį. Vaikiškais žingsneliais toliau tipensime gamtos takeliais.

Kai pažiūrėsite nuotraukas, kurios yra ČIA, pabandykite greitai ir be klaidų kelis kartus pakartoti:

Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.

Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi...

Smagios savaitės! Iki kito šeštadienio! 

Sentimentalūs Velykų zuikiai

Žibutėmis mėlynuojančiais šlaitais atidunda Velykinių  švenčių karutis. Ryt Vilniaus bažnyčiose bus šventinamos verbos. Tikėkime, kad su tomis senomis gražiomis pavasario šventėmis ateis kitas - daug ramesnis etapas. Valiutų kaita, kuro kainų šuoliai, konkurentai, triukšmingi kaimynai, virusai, televizijos žinios, nežinia kieno interesus atstovaujantys laikraščiai, politikai, paauglių savižudybės, karinis transportas miesto gatvėse, ligoniai prie keleivinio lėktuvo šturvalo...  Tūkstantis du pavojai - jei ne tiesiogiai, bet vis sukasi eteryje, vos pramerki akis.
Kaip čia mums išmokus bent vienas kitam ,,transliuoti'' kuo daugiau teigiamų žinučių: pagirti savo vaikus, tada dar kartą pagirti; du kartus dažniau paskambinti savo tėvui ir krikšto mamai; pasakyti draugei dviem komplimentais daugiau; nusinešti į darbą skanaus pyrago ,,šmotelį"; pasidalinti su kaimyne salotų sėklomis; atleisti už bambėjimą amžinai piktai pašto darbuotojai; pasakyti dažniausiai nutylimus gerus žodžius vienas kitam. Kad nepavėluotumėm.  Gal taip, pradėdami nuo savęs, galime kurti ramybės, gėrio, atidumo pilną aplinką - atsvarą dantytam ir dažnai neteisingam pasauliui. Banalu, bet genialu - būkime geri vieni kitiems.
Žiaurūs herojai, kaukolėmis pasipuošusios lėlės neproporcingai didelėmis akimis, ugnimi šaudantys transformeriai  - mūsų vaikų herojai. Sentimentalūs meškučiai ir išmintingi ežiai, rodos, tapo nemadingi, jie jau nevaidina animacinuose filmuose vaikams.   Bet dar galime nuvalyti dulkes nuo savo vaikystės knygų, mokyti vaikus to, ką pažįstame iš vaikystės... Pavyzdžiui, siųsti šventinius sveikinimus artimiesiems.  Vaikučiai šiandien gamino Velykų atviruką. Jie stengėsi, galvojo apie savo šeimos narius, kuriems norėtų tą atviruką nusiųsti - močiutei, mamai, tėveliui...  Pamenu, vaikystėje mama kasmet išsiųsdavo ne vieną atviruką - giminėms ir draugams. Drage eidavome į paštą, rinkome pačius gražiausius, ranka rašėme linkėjimus. Per šventes gaudavome tokius pat mielus ir labai gražius sentimentalius sveikinimus. Kai vėl netikėtai surandu tuos kažkada rašytus laiškelius, taip miela... Kai kurių žmonių jau nebėra, liko jų mintys, linkėjimai, prisiminimai liko.
Gal, tęsdami tradiciją, parašykime šiemet vieną kitą sveikinimą ranka? Drauge su savo vaikais parašykime.

Vidurio Lietuvos kaime (prie Kauno), kur gyveno mano Babytė, antrą Velykų dieną vyrai, linkėdami gausos, derlingumo, liedavo moteris - simboliškai, į delną, o jaunesni ir stipriau, juokaudami... Trečią dieną jau moterys - dažniausiai visai negailėdamos, laistė vyrus, linkėdamos to paties - derlingų gerų metų. Velykos anksčiau buvo švenčiamos visą savaitę, o tada dar - Vaikų Velykėlės - su kiaušinių ridenimu, saldumynais, Velykų pyragais. Krikšto tėvai per Velykas turi būtinai pasveikinti savo krikšto vaikus ir padovanoti gražų kiaušinį.
Raginu Jus šį pavasarį apsipilti sentimentais... Prisimerkime beržo šakelių, pritupdykime kiškiukų, viščiukų  ant Velykų žolės, drąsiai išsitepkime rankas kiaušinių dažais, minkykime mielinius pyragus, pasiklokime pačią brangiausią iš Babytės paveldėtą staltiesę, prisikvieskite tetulių ir pusseserių su vaikais. Pasidalinkite garumu būti šeimoje. Tegu šventinė nuotaika suklega Jūsų Namuose,
Išsupkite vaikus aukštai aukštai... ,,aukštą kalną kad išvystų..."
Linksmų Švenčių, kai aplink namus jaukiai šokinėja sentimentalūs Velykų zuikiai!

  

Pavasario žiedai

Pavasarį labai aiškiai pamatome, kaip per žiemą išaugo vaikai. Ištraukiam juos iš šiltų drabužėlių, o jie gerokai  ilgesnėmis ir greitesnėmis kojomis ima bėgioti pavasariniais takeliais - greičiau nei anksčiau! Senieji batukai jau netinka, reikia didesnių. Ir naujo dviračio reikia. Atsiranda naujų įdomių veiklų, galima daug toliau nukeliauti nuo namų. Kasmet vaikai vis daugiau supranta, vis labiau jiems rūpi gamta, aplinka, o taip pat ir žmonių santykiai.
Šįkart su vaikais kalbėjome apie grožį: pavasarį sugrįžtantys paukščiai daug mieliau suka lizdus ten, kur tvarkinga ir gražu. Parke prie pat Gamtos centre suradome nemenką šiukšlyną, kurio, žinoma, nefotografavome, tik vaikiškai pasipiktinome. Tokioje gražioje vietoje! Gėda vaikišku piršteliu badyti, bet ne iš Šeškinės ir ne iš Balsių tos šiukšlės atkeliavo. Tiesą sakant, net gėda prieš vaikus, kad mes, suaugusieji, nežinome būdo, kaip priversti savo kaimynus laikytis taisyklių ir įstatymų. Jei norėsite Užupyje langelį padidinti, reikės labai labai daug slenksčių minti. Girdėsite daug kartų: ,, leidimas, leidimas ir draudimas, draudimas , įstatymas, bla bla bla..." Ir jokio teksto ir jokių žodžių nėra, jei regioninio parko teritorijoje kaip koks egzotinis zoologijos sodo paukštis gyvendamas (kažkaip?...)  šiukšles krauni be problemų čia pat - beveik po langu. Nei draudimai, nei leidimai neveikia.
Nuo kelių metų vaikams jau sakyti, kad vis dažniau triumfuoja neteisybė, kad neverta nė gilintis. Ar reikia vaikus mokyti abejingumo, rūpinimosi savo paties loviu? Apie tai labai norėčiau su Jumis, tėveliai, pasikalbėti. Gal bus progų...
Ne kovoti su šiukšlintojais, o gražiais darbeliais aplinką puošti - toks mūsų tikslas.
Stengiamės likti optimistais ir matyti grožį. Renkame gamtinę medžiagą darbeliams. Štai pirma žibuoklė:

O štai Smiltelė džiaugiasi pavasariu:

Čia Aro šalmas tam reikalui tinkančioje aplinkoje rūbinėje:

Čia vaikai, sulesioję gal šimtą grožio ženklų, pozuoja prie dailaus namelio:

 O čia mes matuojame, kerpame, klijuojame ir džiaugiamės darbeliais: žiūrėti ČIA.
Man tai tos vaikų rankose pražydusios šakelės - tokios gražios... Pasistačiau ant židinio. Turbūt ir Jūs - ne į židinį..:)

Prie arbatos kalbėjomės apie jausmus ir emocijas: apie gėrį, džiaugsmą, pyktį, liūdesį. vaikams liūdna, kai ilgai nemato mamos, kai susipyksta. Ir kai kažkas įgnybia:) ... Vaikams linksma, kai čiuožia nuo Liepkalnio, Linksma per Kalėdas... Ir Gimimo dieną linksma!
Šventėme gimtadienį - su burnoje tirpstančiais močiutės kepiniais, su dainomis ir juokais...

Kai susitiksime po savaitės, šlaitai mėlynuos nuo žibučių. Pažiūrėsime, ar nauji pavasariniai bateliai  bėga iš tikrųjų daug geriau (atsimenate Bredberio ,,Pienių vyną"?)
  

STALO TEATRAS

Vaidina akmenukai

Vieną kartą gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo daug smalsių gražių vaikų. Vaikai šeštadieniais AK'MENUKŲ mokyklėlę Pavilnyje lankė. Nutarė kartą jie visi keliauti į Vilniaus senamiestį - Šiltnamių gatvėje Stalo teatrą aplankyti. Kūrybiški žmonės dirba tame teatre, teatro internetinis  puslapis labai mielas ir viliojantis pamatyti tuos prasmingus ir žaismingus stalo spektaklius.
Bet kaip tarė, taip nepadarė...
Vėjas toks pakilo, virusus virš Pavilnio miškų suko, vaikai nosinių kišenes prisikimšę į mokyklėlę atėjo... Dar ne pavasarinis tas šeštadienis. Ir nutarė vaikai stalo teatrą susikurti čia pat, mokyklėlėje. Tuo labiau, kad stalas - yra, dažų - yra, noras kurti patiems - yra, o ir artistų yra pakankamai.
Akmenukai pavirto gaideliais, lapėmis, pagrandukais ir ožiukais...

Visą tą akmeninį stalo teatrą teko į tikrą teatro maišelį sudėti, kurį mažais piršteliais  patys vaikai pasiuvo.

Kol vaikai dirbo, klausėsi labai gražios Lietuvių liaudies pasakos apie Sigutę.
Liko viena užduotėlė ir tėveliams: apžiūrėti vaikų rankomis sukurtą teatrą, pagirti už darbelius, o tada atidžiai išklausyti pasakos, pažiūrėti akmenukų stalo teatro vaidinimą... Nereikia niekur eiti - vaikai atnešė pasaką į namus. Kaip sakant, stalas - jūsų, teatras - mūsų:)
Jaukaus savaitgalio su pasaka iš maišelio!