Velykų savaitgalis

 ir dar moksleivių atostogos - iki pat Vaikų Velykėlių! Saulė - kaip užsakyta.

Dangus - mėlynas, vėjas šlapias gatves tik džiovina, žieminiai batai kaip mat sulindo po spintas. Pavasaris - kaip iš atviruko.
Sveikiname vieni kitus iš širdies, dalinamės saldainiais, žiniomis ir dainomis, linkime atgimimo, tvirto tikėjimo, geros sveikatos, vilties ir džiaugsmo. Dar džiaugsmo, dar džiaugsmo, na, ir dar šiek tiek džiaugsmo - Jums ir mums.

 

Amuletų dirbtuvėlės

Nepaprastai smagu kurti sceninius drabužius: derinti sijonus ir juostas, matuotis ir fotografuotis. Gal net smagiau nei dainuoti - vis tą pačią dainą vis apie tą patį paukštį.
O dar smagu - patiems gaminti amuletus.
Užduotis - sukurti kelis amuletus, kūrybiškai atkartojant liaudiškus motyvus , vaikiškai improvizuojant.

Kaip reikėjo tikėtis, vaikiškai improvizuoti sekėsi kur kas geriau nei atkartoti liaudies raštus. Bet kūrybinė temperatūra pakilo! Vaikus pagavo įkvėpimas derinti spalvas, išmėginti visas keliolika spalvų keturiuose kvadratiniuose centimetruose, kad tik būtų dar gražiau - iš visos širdies.
Nereikia nei klausti anei raginti - vienas  MAN, o kitas - MAMAI. Turiu pastebėti, kad tas gražesnis paprastai yra MAN. Bet be jokios vaidybos - natūraliai, atvirai, nuoširdžiai.

Labai dera prie mūsų kostiumų papuošaliukai, sukonstruoti iš metalinių detalių ir odos atraižėlių.

Sunku akis atitraukti, kokie gražūs drobiniais apdarais aprengti vaikai - tautinėmis juostomis apjuosti, gintaro karoliukais ir pačių gamintais amuletais apsikarstę.  

Pavasarį uždainuosime garsiau - su paukščiais ir apie paukščius...

Balti paukščiai

Keturiasdešimties paukščių dieną vaikai gamino baltus didelius paukščius.
Nudažyti nespėjome. Ir sparnais sutvirtinti nespėjome, todėl išgirdome ne tik nutylėtų komplimentų (!), bet ir šmaikščių komentarų. Man tie nedažyti paukščiai ironišką dieną taip pat panašūs į sniego lopus, kuriuos vis dar matau pro langą. Tiesa, romantišką dieną purvini sniego lopai primena baltus didelius paukščius. Taip juk ir yra - juoda juosta, balta juosta. Sekmadienį saulė, o pirmadienį ūkanos, ežiuko ant kelio nepamatysi.
Gal (?) vieną dieną tie balti paukščiai sumirgės spalvomis. Gal (?) pritaisysime jiems tvirtus sparnus.
O paukščių šeštadienį džiaugėmės įveikę didelį baltą lapą, kurį reikėjo vaikiškom rankom LYGIAI LYGIAI sulenkti per pusę, reikėjo nupiešti proporcingą beveik paties dailininko dydžio paukštį (piešti ir trinti, piešti ir trinti - tai snapas per didelis, tai galva per maža...), dailiai iškirpti (du lapus iš karto!), o tada ištepti voleliu ir suklijuoti - lygiai ir tvirtai. Tai va, čia ne koks mažas Picasso  balandis, čia - didelis riebus paukštis, pilnas vilties.  Ant tokio (beveik) galima jodinėti.

Taigi, vaikai plušėjo, ir buvo mums visiems smagu.
Surinkome liaudies dainas, kurios apie paukščius: strazdelis, povelė, pelėda, garnys, antelė, žvirblis.
Mokomės ne tik žodžių, bet ir susikaupti, laiku atsikvėpti, išgirsti vienas kitą,
Daug smagiau, kai gražiai pasipuoši. Pasimatavome ir toliau dailinome kostiumus.
Neįprastas, bet labai praktiškas ir reikalingas darbas - įverti gumą į sijoną. Nesitikėjau, bet daugumai ne tik patiko, bet ir puikiai pavyko.

Savo rankomis bandysime pasigaminti ir originalius liaudiško stiliaus papuošalus. tai bus ateinantį šeštadienį. Jei turite nereikalingų medinių ar gintarinių karoliukų, odos skiautelių, tautinių juostelių, o gal kokią močiutės segę (gali būti ir aplūžusi), tai mums gali praversti, atsineškite.

Štai taip pilkas linas virsta dailiu kostiumu, o balti paukščiai - plunksnėlė po plunksnelės - įgauna spalvas. 



  

Nuo vasario iki kovo

Tauta kilnoja vėliavas, nuo vasario iki kovo. Trispalvės fone tradiciškai lietuviškai įnirtingai diskutuojama (tai - labai mandagus žodis nelabai mandagiam reiškiniui apibūdinti)  - dėl Valentino dienos ir Nepriklausomybės šventės, dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklo Smetonai, dėl Putinaitės su Oleku, dėl Justino Marcinkevičiaus, dėl LR ministrų ir dėl Malinausko, dėl pabėgelių, dėl mokytojų atlyginimo (girdėjau, kaip mokytojų profsąjungų lyderiai tarpusavyje pliekėsi vienoje radijo laidoje. Supratau, kad šiuolaikinės mokyklos mokytojas - aršus karys).
Bet vaikams - kaip paukščiams - grūdelis čia, grūdelis ten... Nei jiems trukdo klampotos gatvės (dar smagiau!), nei jiems gaila pirštines išsitepti, nei jiems Kaziuko mugės riestainiai per brangus - grūdelis čia, grūdelis ten...

Šeštadienis, vaikai jau darinėja vėžlio Samsono terariumo duris, jau kalbina papūgą, vėl džiaugiasi vieni kitais, negudrius darbelius knibinėja su begaliniu atsidavimu, derina faktūras ir spalvas, kol spalvoto popieriaus skiautės virsta klounais, tigrais ar banginiais, žadinančiais vaikų fantaziją...
Kaip čia tuos vaikus ,,atitverti'' nuo politinių lipdukų (nejauku klausyti, kiek daug ,,projektų'' ir ,,renginių'' skiriama X dienai ir X politinei datai. ,,Imam projektą po projekto'', taip sakant, ,,vardan tos Lietuvos''). Taip ir norisi likti prie terariumo ir prie akvariumo, lipdyti paukščiukus, juoktis su vaikais, paversti piešinius aukštyn kojom, kad būtų tiesiog linksma. Be projekto.

Turbūt ir Jums pavyko kelias valandas panerti į Kaziuko mugės šurmulį, pasidžiaugti mediniais šokliukais, moliniais švilpukais, balionais ir vėjo malūnėliais, kurie - tiesiog šiaip smagiai mala orą, suteikdami džiaugsmą.

Tiesa, man pavyko Kaziuko mugėje surasti gražių tautinių juostų. Nebrangiai pardavinėjo jas tautiniais drabužiais apsitaisiusi ponia Veronika. Ne palapinėje, o ant suoliuko gražiai padėliojusi, šeštadienį po pietų jau teturėjo tik porą juostų. Sako, gražiausias jau pardavusi. Gaila, kad nenufotografavome tokios gražios močiutės. Bet pakalbinome ir užsirašėme telefono numerį. Kaišiadorių rajone ji pina juostas. Jei AK'MENUKŲ vaikams pavyks gražią liaudiškų dainų programėlę parengti, gal ir susitiksime su ponia Veronika - už gražias dainas reikės gražiomis juostomis apdovanoti.

Dailūs drabužiai įkvepia ir įpareigoja. Kaip tik ir matavomės tautinius sijonus. Žinoma, kad dar ir dainavome!
Kovo 12 dieną būtinai renkamės į AK'MENUKŲ klasę, nes reikalų su tais sijonais dar koks šimtas... Man labai reikia vaikų pagalbos. Dainuosime apie povelę, apie strazdą, apie pelėdą, apie žvirblelį, tautinius kostiumus matuosimės.
Tikiuosi, kad politinės datos ir vėliavos neužgoš 40-ties paukščių pavasario.

Apie Mykoliuką ir Joniuką

ir apie didelį meną, kuris išauga iš mažos sėklytės. Tokia buvo mūsų šeštadienio tema. Tokia yra viso gyvenimo tema!
Dieviškuoju vadinamas dailininkas, skulptorius Mikelandželas, gimęs prieš kelis šimtus metų, buvo vadinamas arkangelo Mykolo vardu. Mykoliukas, jei jau taip suprantamai reikėtų pasakyti (mūsų kalbos tvarkytojai rekomenduoja visus vardus parašyti lietuviškai, ir kad jau be jokių W ir X:)
Mykoliukas buvo talentingas vaikas, todėl, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, tapo garsiu dailininku, kurį šiandien pasaulis pažįsta kaip Michelangelo (mūsų kalba  - Mikelandželas).
Iš mažos sėklytės babytės darže kartais išauga didelis moliūgas. Daug didesnis už kitus. Ir saldus. Kiti moliūgai - irgi saldūs, bet normalaus dydžio. Ir dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Va, štai skaitėme su vaikais apie Joniuką. Šešerių metų Joniukas - jau piemuo. Gano jis žąsis. Jis gimė kitoje šalyje, kitu laiku. Mėgo dainuoti:
Ak, vija pinavija,
Jau pražydo kaip lelija ...

Angelas lengvu sparnu Joniuko gyvenimu nepalietė.

Su vaikais nėra poreikio ir laiko filosofuoti, per daug smagu žaisti, mokytis ir juos stebėti, klausyti vaikų fantazijų.
Šįkart visi tapome talentingais dailininkais, kuriems leista dekoruoti gražiausių rūmų ir bažnyčių sienas bei lubas, kurti freskas.

Vaikai tapo angelo sparnu ir vardu pažymėti: Arandželo, Kamilandželo, Jorandželo, Smiltandželo...

O tada dar lipdėme vaikiškas skulptūras, kurios čia pat vaidino. Vaikai žino, kad tapyba ir literatūra yra menas. Skulptūra - menas. Dainos ir šokiai - taip pat menas, jei piešia ir šoka ar dainuoja ..labai gražiai''.
O mes tai juk stengiamės ir kuriame ,,labai gražiai.''

Pavasaris tuoj.
Niekas nežino, kada iš mažos sėklelės išaugs didžiulis moliūgas. Daug didesnis ir saldesnis už kitus.
Glaudi sėklą prie žemės ir nežinai, koks jos likimas. 

KURIAME LIETUVIŠKĄ KINĄ

Vienas iš šeštadieninės mokyklėlės tikslų - suteikti vaikams progos pasakoti - fantazuoti, kurti siužetą, jį vaizdingai perteikti draugams taisyklingais sakiniais, surandant vaizdingus teisingai sukirčiuotus žodžius.   Kita užduotis - išmokyti pagarbiai, kantriai, atidžiai išklausyti.  
Tai nėra lengva.
Oi, mes plepame šį bei tą, bet vaikai intuityviai skiria kasdieninę kalbą ir teminį pasakojimą ,,publikai'', kad ir nedideliam vaikų būreliui.
Vaikai į klausimus pratę atsakyti ,,taip " ir ,,ne", jie tik mokosi sudaryti pilnus rišlius sakinius, nuosekliai atpasakoti istoriją ar įvykį.
Vaikams padeda paveikslėliai. Ypač, jei tuos paveikslėlius kuria pats vaikas. Piešimas - toks įprastas ir visų vaikų mėgiamas - sužadina mintis, vaizduotę.
Šeštadienį kūrėme kiną, kuris į Berlyno kino festivalį nespėjo, bet, tiesą sakant, ir nepretendavo, bet gal bent jūsų šeimos vakarą paįvairino. Tuo labiau, kad žiema išvaryta nekokybiškai, savaitgalį ir lijo, ir snigo, ir pavasariu visai nekvepėjo - idealus oras kinui.
Dalis  jaunųjų kūrėjų darbą pabaigė ir prasuko visą juostą, su įkvėpimu pasakodami istoriją.
Kiti darbelį žadėjo pabaigti namuose. Žinau, kad kai kas dirbo visą savaitgalį - tobulino, spalvino, kūrė tekstus.

Noriu tikėtis, kad priimate AK'MENUKŲ žaidimo taisykles, kad trumpą valandėlę tapote kino žiūrovais, kad buvote prikaustyti aštraus siužeto apie iš lizdo iškritusį paukštelį ar prie kiškelio sėlinančią lapę. O paskui viskas baigėsi laimingai - jie visi gražiai gyveno. Alų midų gėrė, per barzdą varvėjo, lietuviškai taisyklingai kalbėjo.    

Vasario 21-oji - Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Gal kitais metais tą dieną drauge išradingai paminėsime - susitikę gražiai pasikalbėsime, brangindami kiekvieną lietuvių kalbos žodį.

MIELOS ŽINUTĖS

Esame skirtingi, bet vieningai sutarėme, kad nė vienas nenorime ir negalime gyventi vieni. Mums reikia mamytės ir tėvelio, broliukų ir sesyčių, močiutės, draugų. O pats didžiausias ir skaniausias šokoladas ar dovana neatstoja kasdieninės draugystės, meilės ir dėmesio vienas kitam. Tai kaip nesibaigianti malonių staigmenų dėžutė, kurią simboliškai kūrėme.
Norėjosi, kad vaikai į dėžutę pridėtų savo minčių, kad ir su gramatinėm klaidom, kad ir kreivom raidelėm užrašytų gražiausius žodžius - tuos, kurie jiems gražūs ir svarbūs.

O kol raidelių dar mažai, o gražių žodžių dar ilgai juos mokysime mes ir gyvenimas, maloniomis žinutėmis pavirto paukšteliai, nykštukai, širdelės ir gėlytės - linksmi mieli paveiksliukai, kuriuos vaikai  entuziastingai lesiojo, vyniojo ir slėpė dėžutėse.

Kiek kantrybės ir laiko pakako, tiek jų rasite, bet tikiuosi, kad popierinis sausainis ar vaiko ranka nupiešta maža žirafa privers nusišypsoti, jūsų mintyse keliaus kartu į darbus, suteiks sparnus, klampojant per vasario balas ir po kasdienybę.

Daugiau nieko svarbesnio juk ir neturime, tik tuos paukštukus, pačių iškirptais plaukais, dažais išteptom rankom rišančius meilės kaspinėlius. Mamytei ir Tėveliui.